Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.
Šalis: Turkija
Abiejose kelio pusėse – stepės, vietomis apaugusio krūmokšniais. Pasak gido, dešinėje pusėje, už kelių šimtų metrų – jau Sirijos siena. Taigi, esame pačiame Turkijos – Sirijos pasienyje, kurį esant šalia kelis kartus išdavė tik mūsų automobilį sustabdę pareigūnai, kažko pasiteiravę gido ir vairuotojo. Smalsiai žvelgiame pro langus į prabėgančius Pietryčių Turkijos pakelės vaizdus.
Vienu metu vairuotojas priverstas stabtelėti – kelią kerta ožkų banda. Prašome vairuotojo sustoti, išlipę trise – aš ir kolegos žurnalistai iš Lenkijos ir Estijos filmuojame, fotografuojame raguotųjų bandą ir ją genantį piemenį. Užsižiūrėję į stepėje tolstančią bandą, atkreipiame dėmesį į piemenį, kuris kažko sunerimęs mostaguoja rankomis rodydamas mums už nugarų. Atsisukame ir matome tolstantį mūsų automobilį. Aha, gidas su vairuotoju nutarė pajuokauti. Kvatojamės – neseniai mačiau rodyklę, kad iki mūsų tikslo likę tik 5 km. Taigi, netruksime nužygiuoti. 🙂 Pėdinti ilgai netenka. Apsisukęs automobilis grįžta mūsų paimti. Pasirodo, tai nebuvo pokštas – ožkoms perbėgus kelią vairuotojas ramiai pradėjo važiuoti, pamiršęs, kad dalis jo keleivių liko stepėje. Gerai, kad gidas greitai mūsų pasigedo. 🙂
Taigi, su tokiais smagiais nuotykiais leidomės apžiūrėti Pietryčių Turkijos įdomybių, esančių netoli nuo Mardino – miesto, kuriame mes kelioms dienoms apsistojome viešėdami čia Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board) kvietimu. Per tas dienas spėjome aplankyti kelis įdomius objektus, kurie padėjo daug geriau suprasti šio regiono kultūrinį žemėlapį. Skaitantiems šį pasakojimą, tikiuosi, nebus naujiena, kad Turkija – tai ne tik Stambulas ar Alanija, Antalija, ne tik paplūdimiai, bet ir daugybė istorinių, svarbių civilizacijos istorijai vietų.
Deyrulzafaran vienuolynas – saulės spalvos šventovė
Vos keli kilometrai nuo Mardino – Deyrulzafaran vienuolynas. Pavadinimas Deyrulzafaran kilęs iš arabų kalbos žodžių „deyr“ ir „zafaran“, reiškiančių atitinkamai „vienuolynas“ ir „šafranas“, – taip jis pavadintas dėl aplinkinėse teritorijose auginto šafrano. Deyrulzafarano vienuolynas pastatytas V amžiuje ankstesnės Saulės šventyklos vietoje, taip pat teritorijoje, kurią romėnai naudojo kaip citadelę.
Vienuolynas 640 metų buvo Sirijos ortodoksų patriarchato rezidencija ir iki šiol išlieka svarbiu Sirijos bažnyčios centru bei Mardino metropolito vyskupo rezidencija.
Vienuolyno pastatai – puikus architektūros pavyzdys su kupolais, arkinėmis kolonomis, medžio drožiniais bei vidine ir išorine mūro apdaila; iki šių dienų čia išlikę ir to laikotarpio mozaikų fragmentai.
Dviejų kiemų vienuolyno kompleksą sudaro Saulės šventykla, Mor Hananyo kupolinė bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir Šventųjų namai.
Įspūdingas kompleksas, kaip ir nuo jo terasos atsiveriantys vaizdai.
Kasımiye medresė – gyvenimo metafora architektūroje
Kita mūsų tos dienos stotelė – Kasımiye medresė. Telefonus ir forotoaparatus teko skubiai traukti tik privažiavus prie medresės pastato. Priežastis – pro jos duris lydima svitos žengianti impozantiška pora: moteris, pasidabinusi prabangia tamsiai žalia suknele ir vyriškis. Jei ne suknelės spalva, sakytum, vestuvių ceremonija. Keblų klausimą išsprendė gidas – pasirodo, tai pora po sužadėtuvių ceremonijos. Turtingų šeimų atžalos leidžia sau taip iškilmingai švęsti sužadėtuves.
Ir vieta fotosesijai pasirinkta įspūdinga. Kasımiye medresės statyba pradėta Artukidų laikotarpiu, o 1487–1502 metais ją tęsė Ak Kojunlu laikotarpio valdovas sultonas Kasımas. Laikoma didžiausiu statiniu Mardine, ši dviejų lygių, atviro kiemo plano medresė atsiveria į beribį Mesopotamijos slėnį.
Iki mūsų dienų išlikusi medresė buvo naudojama įvairioms funkcijoms. Ant jos sienų galima išvysti astronomijos ir medicinos mokslų simbolių. Medresės kieme su kolonada yra ir didelis baseinas. Vanduo, tekantis iš už kelių metrų esančio fontano, lataku pasiekia baseiną. Šis baseinas simbolizuoja žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties: fontanas reiškia gimimą, vingiuojantis vandens tekėjimas – jaunystės laikotarpį, baseinas simbolizuoja senatvę, o ramus, nejudantis vanduo – mirtį. Taip pat žinoma, kad baseinas kadaise buvo naudojamas astronomijos mokymui, stebint žvaigždžių atspindžius ramiame jo vandenyje.
Pasak 600 metų senumo legendos, Tamerlanas šioje medresėje nukirsdino sultonui Kasımui galvą. Kasimo sesuo skarele, kuria valė kraują nuo žemės, jį ištaškė po skliautuoto kambario sienas. Tikima, kad ant šio skliautuoto kambario sienų iki šiol galima įžvelgti kraujo lašų.
Bet – iš gilios senovės atgal į šias dienas. Pietaujame jau naujoje Mardino dalyje, tad turme progos įsitikinti, kad jis – ne tik istorinis, bet ir modernus miestas. O vakare tuo galime įsitikinti dar kartą, nes šioje miesto dalyje lankomės populiarios Turkijos daininkės Bengü koncerte. Šis renginys – viena iš Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals) sudedamųjų dalių.
Dara – Mesopotamijos Efesas
Kitą dieną vėl neriame giliai į praeitį. Pirmas mūsų aplankytas objektas – maždaug 30 km į pietryčius nuo Mardino įsikūręs Oğuz kaimas, tiksliau – šalia jo esanti Dara, laikoma vienu didingiausių senovės Mesopotamijos archeologinių vietų. Žinoma, dabar iš jos išlikę tik griuvėsiai, bet galima įsivaizduoti, koks įspūdingas miestas tai buvo.
2008 metais pradėti archeologiniai kasinėjimai atskleidžia daug faktų apie laikotarpius nuo senovės iki mūsų dienų – net ir išlikus nedidelei miesto daliai. Archeologai čia dirba iki šių dienų – patys galėjome tuo įstikinti, ir jiems vis dar nestinga įspūdingų atradimų.
Dara pastatyta 506 metais imperatoriaus Anastasijaus įsakymu kaip karinė tvirtovė. Miestas buvo svarbi Rytų Romos imperijos rytinės sienos gynybinės sistemos grandis. Be karinės paskirties statinių, miestas buvo pritaikytas ir civilių gyventojų reikmėms. Tvirti miesto gynybiniai mūrai, akvedukai, tiltai, akmens karjerai ir namai užtikrino visas miesto gyventojų reikmes. Miesto klestėjimas tęsėsi iki ankstyvųjų viduramžių, vėliau jis pamažu sunyko. Labai įspūdingos ir iki šiol gana gerai išsilaikiusios miesto požeminės vandens saugyklos – cisternos.
Vaikščiodama šiose vietose pajunti, kad civilizacijų kaita čia nesibaigė – tiesiog liko pėdsakai žemėje.
Kafro arba picų kaimas
Rašydama apie kelionę po šį Turkijos kraštą suprantu, kad pasakojimas tarsi šokinėja tarp dabarties ir gilios praeites. Kitas šuolis vėl į dabartį – pietūs picerijoje. Kai gidas apie tai mums pasakė, pirma mintis buvo – juokauja. Kokia dar picerija gana nuošaliame Turkijos pakraštyje, prie Sirijos sienos? Pasirodo, visa tai buvo tiesa. Tikrai toje nuošalioje vietoje valgėme labai skanių picų. Ir nuošali picerija buvo pilna lankytojų.
Pasirodo, istoriškai Kafro buvo sirų gyvenamas kaimas. Pastaraisiais metais į gimtąją vietą pradėjo grįžti kaimo gyventojai, anksčiau emigravę į Europos šalis. Pargrįžę emigrantai senus ir apleistus namus pakeitė patogiomis vilomis bei atidarė piceriją. Ši picerija tapo labai populiari, o vietiniai kaimą praminė „Picų kaimu“.
Mor Gabriel — vienas seniausių vienuolynų pasaulyje
Pasidžiaugėme dabartimi, ir vėl – į praeitį. Teiginį „vienas seniausių“ per šią kelionę išgirsdavome ne taip jau retai. Išgirdome jį ir pasakojime apie Mor Gabriel vienuolyną. Jis dar žinomas kaip Deyrulumur – „Kunigų namai“ ir yra seniausias iki šių dienų išlikęs Sirų ortodoksų vienuolynas pasaulyje, skaičiuojantis apie 1600 metų istoriją.
Vienuolyną 397 metais įkūrė du vienuoliai: Mor Šmuel ir Mor Šemun. Šis išskirtinis vienuolynas pastatytas iš Midyato akmens blokų ir laba vertingas istorine prasme – čia išlikę V–VI amžių statiniai, Rytų Romos mozaikos, kupolai ir portalai. Kompleksas tikrai įspūdingas, puikiai restauruotas – pasivaikščioti po jį ne tik įdomu, bet ir labai gražu.
Vienuolynas, laikomas antrąja Jeruzale, per savo istoriją turėjo įvairius pavadinimus. Šiandien vartojamas pavadinimas Mor Gabriel kilęs nuo Tur Abdin metropolito vyskupo Mor Gabrielio vardo – jis gyveno VII amžiuje, daug prisidėjo prie vienuolyno plėtros ir vėliau buvo paskelbtas šventuoju.
Midyatas – sidabro nėrinių sostinė
Mardinas nėra vienintelis didesnis šio Turkijos regiono mietas. Maždaug valandos kelio atstumu nuo jo centro esantis Midyatas, kaip ir Mardinas, vadinamas muzejumi po atviru dangumi.
Šio miesto istorija glaudžiai susijusi su sirų bendruomene. Jis laikomas Tur Abdin regiono centru – šį regioną iš šiaurės ir rytų riboja Tigro upė, iš pietų – Mesopotamijos lyguma, o iš vakarų – Mardino miestas. Kalkakmenio plynaukštėje įsikūręs Tur Abdin nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų buvo intensyvių statybų vieta ir šiandien gali pasigirti vienais seniausių vienuolynų.
Midyate darniai gyvena musulmonai, krikščionys ir jezidai. Dar miestas garsėja sidabro dirbiniais, tekstile. Jo turguose ir parduotuvėse galima rasti telkari – subtilių sidabro dirbinių, kuriuos gamina sirų meistrai, taip pat Midyat işi – sudėtingais raštais siuvinėtų audinių. Midyatas žinomas ir dėl vynuogynų, kuriuose auginamos aukštos kokybės vynuogės, todėl vietos turguose galima įsigyti ir sirų vynų. Šiais laikais miestas išpopuliarėjo ir turkiškų filmų dėka. Nesu jų žinovė, bet mačiau gatvelėje prie namo pritvirtintą visą sąrašą, o centre esantys senieji pastatai, akivaizdu, tikrai gali būti tobula filmavimo aikštele.
Taigi visas šis Turkijos regionas – tarsi tiltas tarp daugybės istorijos sluoksnių. Tai vietos, kur tikėjimai, kalbos ir kultūros ne tik susitiko, bet ir paliko aiškius, gyvus ženklus.
Man ši kelionė atvėrė daug platesnį vaizdą apie Turkiją. Ji nėra vien kurortai, o ir tokie miestai kaip Mardinas, Midytas bei jo apylinkės turtingi paveldu ir savita gyvenimo tėkme.
