Kelionės laikas: 2025 m. balandžio 5 - 12 d.
Šalis: Italija
Pastaruoju laiku kilo mintis palyginti aplankytus miestus su žmonėmis. Štai Prahą įsivaizduočiau kaip moterį. O Neapolis turėtų būti vyras – nenuspėjamas, šiek tiek nutrūktgalvis italas su žavinga šypsena, spinduliuojantis neblėstančia energija. Šiek tiek išsitaršęs, šiek tiek pasiglamžęs, nuolat vėluojantis, bet atėjęs ir vos spėjęs pasisveikinti tuoj pat įtraukia į įvykių sūkurį. Jis triukšmingas, chaotiškas, bet tuo pačiu nuoširdus ir svetingas. Visiškai nesistengia įtikti ir patikti, o tiesiog gyvena savo gyvenimą ir mėgaujasi juo. Ir jau tavo reikalas – priimti jį tokį, koks yra, ir tiesiog nerti į nuotykį, ar piktintis, lyginti su kitais miestais ir kažko reikalauti. Pasirinkau pirmą variantą.
Pirmoji pažintis – taip, jis man labai patinka
Prieš atvykdama į Neapolį, daug skaičiau apie jį ir buvau pasiruošusi pačiam blogiausiam – chaotiškam, šiukšlinam, piktam miestui. Guodžiau save tik tuo, kad išlikau Indijoje (tiesą sakant, ji man net patiko), tai gal kažkaip ištversiu ir Neapolį. Tiesa, šį kartą situaciją dar komplikavo sulaužyta mano dešinė ranka. Ilgai svarsčiau – gal vertėtų atidėti kelionę, bet po traumos turinti prasidėti reabilitacija būtų nutolinusi ją iki birželio, o tada jau karšta, bus kitų planų bei reikalų. Taigi, ryžausi rizikuoti, juo labiau, kad su gipsu būčiau turėjusi atsisveikinti kelionės viduryje, taigi, ranka jau turėtų būti beveik sveika.
Įsivaizdavau, kad pirmas šokas turėjo nutikti tik išlipus iš autobuso Garibaldžio aikštėje (Piazza Garibaldi) prie centrinės geležinkelio, metro stočių. Aikštėje, kurią vienas amerikiečių autorius apibūdino kaip „asfaltuota pragaro aikštė“, ir kurioje turėjome labai labai saugotis vagių. Aikštė tikrai šokiravo. Ji buvo praktiškai tuščia. Jokio chaoso, jokių kišenvagių. Apskritai – tik vienas kitas praeivis. Visai ramiai nupėdinome iki metro ir pavažiavę porą stotelių susiradome savo apartamentus šalia Piazza del Gesu. Tobula vieta! Viskas (geležinkelio stotis, uostas, metro stotelė, populiarioji Toledo gatvė) visai šalia, pasiekiama pėsčiomis, pro langą matosi ne kaimyniniai langai, o aikštė, tolumoje – Vezuvijus. Nuotaika gerėjo ne valandomis, o minutėmis.
Pasilikę lagaminus ir kiek atsikvėpę, vėl išėjome į miestą. Planas buvo prisėsti kažkur prie vandens ir išgerti aperityvo. Kai ieškai tobulos vietos, tai nėra taip paprasta. Tad gerokai paklaidžiojome po miestą, nes labiau vadovavomės ne Google Maps’u, o intuicija. Bet jau iš to pirmo pasivaikščiojimo supratau, kad Neapolis man labai patinka. Taip, jis nėra tobulai švarus ir tvarkingas, taip, ne vieno pastato sienos išmargintos grafičiais, gatvėmis vis prazvimbia motoroleriai, bet tai gyvas, nenuobodus, spalvingas miestas.
Intuicija mūsų neapgavo – susiradome tobulą vietą krantinėje netoli Kiaušinio pilies (Castel dell‘Ovo) su vaizdu į jachtas, Vezuvijų, o peizažą vis pagyvindavo pražygiuojančios kažkokios procesijos. Gavome ne tik Limoncello Spritz, bet dar ir visokių užkandukų, riešutukų (į kainą įskaičiuota, visas tas gėris – 10 eurų), tad galėjome ramiai pastumti vakarienės laiką tolyn ir mėgautis gėrimu bei vaizdais. Judėti niekur nesinorėjo, nes prie laidos artėjanti saulė tarsi išmanus dailininkas keitė vaizdus, perspalvindama jachtas ir Vezuvijų vis kitomis spalvomis. Pagaliau aiškiai supratome – atostogos prasidėjo :).
Neapolio kontrastai – nuo Ispaniškų kvartalų iki prabangių rajonų
Kitą rytą mūsų laukė išsami pažintis su Neapoliu – ekskursija su lietuve gide Vitalija (www.kaipprisijaukintineapoli.lt). Kelionė, prasidėjusi senamiesčio (Centro Antico) centre, vedė per skirtingas Neapolio gatveles ir rajonus iki pat didingos pagrindinės miesto aikštės Piazza del Plebiscito. Iš tiesų tai buvo ne tik įdomus pasivaikščiojimas per skirtingus miesto rajonus, bet ir pažintis su tikrai spalvinga Neapolio istorija, prasidėjusia 470 metų pr. Kr.. Toje istorijoje pynėsi žiaurūs ir absurdiškai juokingi įvykiai, tragedijos ir komedijos, tarsi viso to atspindys, visai šalia – ir besišaipanti Pulcinela kaukė, ir katakombos, papuoštos kaukolėmis, primenančiomis apie visų laukiančią lemtį. Juokas ir ašaros, džiaugsmas ir netektys, gyvenimas ir mirtis – viskas šalia, viskas persipynę ir šio miesto istorijoje, ir ją liudijančiuose pastatuose.
Įspūdingos barokinės bažnyčios, siaurutė Kalėdų gatvė (Via San Gregorio Armeno), kur visus metus veikia dirbtuvėlės, gaminančios miniatiūrines Betliejaus figūrėles prakartėlėms.
Katalikiškas, giliai tikinčių žmonių miestas? Gal, bet visai šalia sutinkame burtininką (?) Scartelado, palaiminusį mus gausiai pabarstant druska. Prietarai čia dar labai gyvi. Tą liudiją ir visur parduodami talismanai – pavadinkime juos paprikomis 🙂 Šventųjų paveikslai ir tokie pat dažni futbolininko Diego Maradonos portretai, kartais tiesiog susiliejantys į vieną...
Kontrastai akivaizdūs ir miesto architektūroje. Triukšmingieji Ispaniškieji kvartalai (Quartieri Spagnoli) – garsūs savo chaosu, virš galvų kabančiais skalbiniais ir motociklininkais, pralekiančiais vos per plauką nuo pėsčiųjų. Ir visai netoli jų – jau minėta Piazza del Plebiscito, rami ir išdidi aikštė, su Karalių rūmais, kiek toliau – pakrantėje išsirikiavę didingi pastatai – jausmas toks, kad patekai į kitą miestą. Per visą šią ekskursiją supratau – labai gerai, kad pasirinkome bent tris valandas pasivaikščioti po Neapolį su gide, nes po jos pasakojimų jaučiamės kur kas geriau susipažinę su miestu.
Ir mums dar pasisekė, kad Neapolyje viešėjome pirmą mėnesio sekmadienį, kai lankymas valstybiniuose muziejuose nemokamas. Ekskursiją su gide baigėme visai šalia Karališkųjų rūmų, buvusios karalių rezidencijos, tad pirmiausia patraukėme link jų. Eilė buvo, bet tikra neilga, palaukti teko gal 10-15 min. Apsilankyti vertėjo – stulbinanti salių prabanga, freskos, paveikslai.
Energijos dar užteko ir Archeologijos muziejui, kuriame saugomi radiniai iš Pompėjų, Herkulanėjaus (Herculaneum) ir kitų vietovių. Planavome čia tik trumpai apsižvalgyti, bet užklupęs lietus ir tikrai įdomūs eksponatai šį planą pakoregavo – muziejų apžiūrėjome labai atidžiai. Jausmas jame – tarsi žvilgsnis į Antikos kasdienybę.
Trys miesto sluoksniai
Pasakodama apie Neapolį gidė paminėjo, kad miestą galima atrasti per skirtingus jo sluoksnius ir palygino jį su lazanija. Kad tai tikra tiesa – netrukome įsitikinti. Kitą dieną pažinome Neapolį dar giliau – tiesiogine prasme, nes ryte leidomės į Neapolio katakombas. Ekskursijų po požemius net keli variantai. Mes rinkomės Napoli Sitterranea.
Neapolio požemių pradžia – priešistoriniai laikai. Jau III a. pr. Kr. graikai čia iškirto tufą, naudotą miesto sienoms ir šventykloms statyti, o vėliau romėnai sukūrė ištisą akvedukų tinklą. Šie siauri tuneliai aprūpindavo vandeniu fontanus ir gyvenamuosius namus. 20-ame amžiuje, kai požeminė vandentiekio sistema buvo apleista, šie tuneliai Antrojo pasaulinio karo metu virto slėptuvėmis nuo bombų. Dabar tai – įdomi patirtis turistams ir originali pažintis su dar viena Neapolio dalimi.
Iš tamsių katakombų išlendame į dienos šviesą ir jaučiamės nusipelnę puodelio kavos ir babos (romu gausiai sulaistyto pyragėlio) saulėtoje aikštėje.
Toliau mūsų plane – Santa Chiara kompleksas – įspūdingas ansamblis, jungiantis baziliką, vienuolyną, kapavietes ir archeologijos muziejų. Įdomi komplekso istorija (jis pradėtas statyti 14-ame amžiuje), bet drįstu manyti, kad didžioji dalis turistų užsuka, nes čia tiesiog labai gražus kiemas: sodas su apelsinmedžiais, jo viduryje – aštuoniakampės kolonos ir suoleliai, puošti spalvingomis majolikos plokštėmis, kiemą juosia arkados, ištapytos laiko jau gerokai paliestomis freskomis. Tokia unikali tylos, ramybės, grožio oazė chaotiškame Neapolio senamiestyje.
Atsikvėpę čia galime toliau žingsniuoti per miestą link Vomero kalvos. Mūsų tikslas – Sant'Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo). Pati pilis gal ir nėra labai įspūdinga, bet nuo jos terasos atsiveria nuostabi Neapolio panorama – visas miestas, uostas, Vezuvijus ir jūra susilieja į nepakartojamą peizažą.
Pompėjai - laiko sustabdytas miestas
Kelias dienas stebėję Vezuvijų per atstumą, kas rytą sveikinęsi su juo pro savo kambario langą, vieną dieną suplanavome jį aplankyti. Tiksliau, net tik jį, bet ir šalia esantį miestą Pompėjus. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje, dažnai vadinamas „miestu, kurį sustabdė laikas“. Kadaise tai buvo klestintis romėnų miestas, įkurtas VI a. pr. Kr., žinomas dėl savo turtingų vilų, spalvingų freskų, teatrų, pirčių.
79 m. rugpjūčio 24 d. miesto gyvenimą sustabdė staiga išsiveržęs Vezuvijus. Pelenų ir uolienų sluoksnis užkonservavo miestą beveik 1700 metų. Dėl to šiandien galime pamatyti senovės romėnų kasdienybę beveik tokią, kokia ji buvo prieš daugiau kaip tūkstantį metų.
Labai įspūdingas yra Pompėjų amfiteatras – seniausias išlikęs mūrinis amfiteatras pasaulyje, pastatytas 70 m. pr. Kr. Jame tilpdavo apie 20 tūkst. žiūrovų, atėjusių stebėti gladiatorių kovų. Taip pat galima aplankyti pirtį, prabangias vilas su mozaikomis ir freskomis, kurios iki šiol žavi intensyviomis spalvomis, netgi viešnamį. Vienas labiausiai sukrečiančių įspūdžių – tai gipsiniai žmonių atspaudai, liudijantys tragišką jų paskutinių akimirkų dramą. Lankytis Pompėjuose labai rekomenduočiau su gidu – ir sutaupysite laiko, nes nereikės klaidžioti su žemėlapiu, ir matysite ne tik apgriuvusių pastatų liekanas, bet suprasite visą miesto istorijos tragizmą.
Po Pompėjų kitas objektas – tragedijos kaltininkas Vezuvijus. Šis ugnikalnis stūkso apie 9 km nuo Neapolio, jo aukštis – apie 1 281 m. Tai vienintelis aktyvus žemyninės Europos ugnikalnis. Jo krateris yra maždaug 650 metrų pločio ir apie 230 metrų gylio. Jei ką, Vezuvijus vis dar aktyvus.
Nors pasirūpinome bilietais iš anksto (vietoje jų nenusipirksite, nėra jokių kasų), visgi jau teko pirkti juos su pavežėjimo paslauga, nes kitų bilietų jau nebuvo likę. Tad iš Pompėjų traukiniu (tiksliau dviem traukiniais, nes ne visi stoja mums reikalingoje stotelėje), pasiekėme Ercolaną, o iš jo autobusu mus atvežė iki Vezuvijaus. Autobusas išleido nedideliame parkinge, esančiame apie 1000 metrų aukštyje, o iš čia jau toliau – nuosavomis kojomis. Iki kraterio viršūnės ėjome apie pusvalandį. Ėjimas lengvai kylančiu taku nebuvo sunkus net man, tik su viena sveika ranka. Didžiausias iššūkis buvo lanai smarkus vėjas. Atsiveriantys vaizdai verti šio kopimo: Neapolio įlanka, jūra, Pompėjų griuvėsiai ir tolumoje plytintys miesteliai.
Pats vulkanas ir krateris nepasirodė kažkuo įspūdingi. Pusantros valandos kopimui pirmyn, leidimuisi atgal ir apsižvalgymui užteko su kaupu.
Kontrastų miestas
Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e sužymėtų lankytinų vietų. Ne, norėjosi ir tiesiog ramiai paklaidžioti po miestą, pasimėgauti maistu ir vynu, nueiti į neapolietiškos muzikos koncertą.
Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Taip, Neapolio senamiestis, o ypač Ispaniškasis kvartalas, garsėja savo chaosu – siauromis, triukšmingomis gatvėmis, motociklininkais, kurie pralekia vos keli centimetrais nuo tavęs.
Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais. Šis kontrastų miestas sugeba nustebinti kiekviename žingsnyje.
Picos gimtinė
Pasakoti apie Neapolį ir nepaminėti maisto būtų tikrai neatleistina. Kas ką žino apie Neapolį – galima diskutuoti, bet kad šis miestas – picos gimtinė, manau, tai prisimena kiekvienas. Taip, būtent čia sukurta garsioji Margherita pica – pagaminta 1889 metais ir taip pavadinta Italijos karalienės Margheritos garbei. Jos ingredientai: pomidorai, mocarela, bazilikas – simbolizuoja Italijos vėliavos spalvas.
Valgėme picą populiariausiose ir garsiausiose Neapolio picerijose, taip pat ir „Sorbillo“, „L'Antica Pizzeria da Michele“, ypač išgarsėjusioje filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts. Beje, iš visų valgytų picų, pastarojoje ji buvo prasčiausia. Nedrįsčiau sakyti, kad ji buvo neskani, tikrai ne, tiesiog kitose picerijose picos buvo dar skanesnės. 🙂 Picos kaina visose tose ikoninėse picerijose: Margherita – 6-7,5 eurai (brangesnė – su papildomais priedais), Marinara – 5-6 eurai. Vienos picos mums dviem pilnai užtekdavo.
Dar viena gidės Vitalijos rekomenduota įdomi vieta – „Pesceria Azzurra“. Turguje esanti valgymo vieta, kurios staliukai sustatyti tiesiog gatvėje ir prie kurių nusidriekia eilės. Jei ieškote, kur maloniai pasėdėti ir skaniai pavalgyti – šitą vietą aplenkite, bet jei norite šviežio, skanaus ir nebrangaus maisto – užsukite: vienkartiniai indai, pusė litro balto vyno už 4 eurus, švieži žuvies ir jūros gėrybių patiekalai už labai draugiškas kainas.
O jei jau ieškote labai išskirtinės vietos, užeikite į „Gran Caffè Gambrinus“. Čia jus pasitiks uniformuoti barmenai, nuostabiai dekoruotos salės ir, žinoma, viliojantis kavos aromatas. Kad jau neabejotumėte, jog patekote į išskirtinę vietą, appažiūrėkite kairėje esančią vitriną, kur iki šiol saugomi neplauti kavos puodeliai, iš kurių gėrė popiežius, garsūs politikai, pramogų pasaulio žvaigždės. Už puodelį espresso čia sumokėsite 1,8 euro, už cappuccino – 2,8 euro. Kaip Neapolyje, tai labai brangu 🙂
Anot mūsų gidės Vitalijos, skaniausi kepiniai mieste – „Scaturchio“ kepyklėlėje, kur galima nusipirkti ir tradicinę babą (2,2 euro, man vienai ji kiek per didelė), ir sicilietiškų kanolių, ir kitų gardumynų. Brangiausio pyrago gabalėlio kaina – 5 eurai, ir ji čia išskirtinė, nes didžiosios dalies kepinių kainos svyruoja tarp 2,2-3,5 eurų.
Neapsivalgyti ir nesustorėti – sudėtinga. Turistus aišku gelbsti nueiti atstumai ir taip sudegintos kalorijos, kaip apsisaugoti vietiniams – nežinau 🙂
Ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Be jokios abejonės. Nes Neapolis – tai nuotykis, į kurį norisi pasinerti dar ir dar kartą. Nes tai jaukus ir gyvas miestas, šiek tiek chaotiškas, šiek tiek apšepęs, bet kartu ir žavus.
Mūsų kelionės planas:
Kaip man sekėsi su sulaužyta ranka?
Gerai. Žmonės malonūs ir paslaugūs, praleidžia, padeda. Net picerijoje „L'Antica Pizzeria da Michele“ picą išsinešti gavau be eilės, spėju, būtent dėl sutvarstytos rankos.
Žinoma, kelionei su tokia ranka reikia pasiruošti, pavyzdžiui:
Ir tikrai nesiryžčiau keliauti praėjus savaitei ar dviem po traumos, kai dar skauda, kai dar nesi apsipratusi gyventi su viena normaliai funkcionuojančia ranka.
P. S. Didžiąją dalį šios kelionės agentūrai apmokėjau jos dovanų kuponu, kurį laimėjau apsipirkinėdama UAB „Eurovaistinė“ internetinėje parduotuvėje.
