Kelionės data: 2024 m. gegužės 1 d.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Navigacijoje nėra galimybės pasirinkti vaizdingiausio maršruto, bet šįkart ji pati nusprendė dar kartą priminti, kokia graži mūsų Lietuva, ir parinko mums vingiuotą kelią iš Vilniaus per Rūdiškes, Butrimonis iki Punios šilo. Važiuoti teko neplanuotai ilgai, nes leistinas greitis labai dažnai siekdavo tik 50 ar 70 km per valandą, bet akys mėgavosi vaizdais: mažas saulutes primenančios pienės pievose, baltais žiedais apsipylusios obelys, raudonuojančios tulpės prie namų ir tiesiog akyse vis labiau geltonuojantys rapsų laikai. Na tikrai, graži ta mūsų Lietuva, ypač gegužės mėnesį. 🙂

Punios šilo pažintinį taką pasirinkome, nes pastarosiomis savaitėmis per televiziją ir portaluose apie jį buvo daug informacijos, pagalvojome, kad jis visiškai naujas, reikia išbandyti. Tiesa, išvykos išvakarėse išsiaiškinome, kad takas atidarytas jau pernai, lapkričio mėnesį. Na, dar vistiek šviežias, labai nenumindžiotas 🙂

Pasivaikščiojimas šlaitų pakraščiais

Gegužės 1-oji buvo ir laisvadienis, ir labai šilta diena, tad vaikščiotojų, tiksliau jų automobilių tako pradžioje buvo tikrai daug. Netoli tako pradžios, prie girininkijos, erdvės automobiliams ne kažin kiek, bet mums pasisekė rasti laisvą vietą.

„Sengirės bruožus išlaikęs Punios šilas yra vienas vertingiausių ne Lietuvoje, bet ir Europoje. Jame gali pažinti beveik visus Lietuvos miškų tipus, pamatyti senuosius ąžuolus...“, – paskaitę tokį taką pristatantį informacinį stendą žengiame į mišką.

Tako pradžią žymi medinės skulptūros, netrukus už jų – rodyklė, skelbianti, kad iki Punios šilo ąžuolų eiti 4,1 km. Gerai, manykime, kad tai ir yra tikroji tako kryptis. Netrukus pamatome ir žymėjimą ant medžių. Žymėjimas pirmoje tako pusėje aiškus, jo žemėlapio prireikė tik pasiekus tolimiausią tašką. Pusę maršruto ėjome miško taku, tik keliose stačiausiose vietose įveikti nuokalnes ir įkalnes padėjo laipteliai, o atgal grįžome miško keliu. Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi, sukamės į dešinę rodyklės kryptimi ir netrukus jau leidžiamės žemyn statoku šlaitu, pasistengiame nesušlapti upeliuke ar tiksliau griovelyje ir vėl kopiame aukštyn. Reljefas čia toks neįprastas – einame skardžio pakraščiu, vietomis galime beveik iš aukšto žvelgti į žemai augančių medžių viršūnes. Keliose vietose tenka gana stačia leistis žemyn į raguvas ir vėl kilti aukštyn, tad čia jau įrengti laipteliai, net ir turėklai iš storų virvių.

Pirmas išskirtinis lankytinas objektas – Panemuninkų piliakalnis, anot informacinio stendo, atrastas tik 2015 metais, nors datuojamas I a. vidurys – II a. pradžia. Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, iškilusioje virš upės apie 50 metrų. Aukštai kopti į jį netenka, nes visas jo aukštis – nuo Nemuno pusės.

Kitas lankytinas objektas – Panemuninkų skardis. Šalia jo esantis informacinis stendas teigia, kad jis virš Nemuno pakilęs net 62 metrus ir tęsiasi 1,5 km.

Žingsniuojame toliau. Netrukus takas priartėja prie Nemuno. Maloniai šildo saulė, tad įsitaisome trumpam poilsiui prie vandens. Tik ilgai sėdėti nesinori, juk neįveikėme dar net pusės trasos, todėl netrukus kylame ir einame toliau.

Punios šilo ąžuolai ir kunigaikščiai

Kita išskirtinė tako vieta – Punios šilo ąžuolai, link kurių ir rodė tako pradžios rodyklė. Išskirtinius ąžuolus žymi šalia jų įrengtos lentelės. Pavyzdžiui, pirmo ąžuolo apimtis 5,3 metro, aukštis – 28 metrai. Tarp ąžuolų – ir kelios medinės skulptūros, taip pat – įsmeigtos lentelės / žymekliai su užrašytais Lietuvos kunigaikščių vardais. Nelabai suprantame, kas čia ir kodėl, bet praėję tolyn randame iškabą, pranešančią, kad tai buvo pažintinis objektas „Kunigaikščių ąžuolų alėja“.

Praėjus ją kyla šiokia tokia painiava – eiti tolyn į priekį ar jau sukti atgal? Kiek patrypčioję einame ten, kur ir kiti – tiesiai palei Nemuną. Pasirodo, pasirinkome teisingai – prieiname poilsio vietą, o kitoje Nemuno pusėje išvystame Punios piliakalnį. Na, jis matosi nelabai aiškiai ir vaizdas kažkiek nuvilia – tikėjomės kažko įspūdingesnio. Informacinis stendas su nupieštais kažkada ant piliakalnio (ar Margio kalno) stovėjusios pilies kontūrais bando padėti įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš kelis šimtmečius.

Toliausia maršruto vieta pasiekta, tad sukame atgal. Kiek pagrįžę nebematome nei rodyklių, nei kito žymėjimo ir pasidaro nebeaišku – jau kažkur pasukti ar dar eiti tuo pačiu keliu atgal. Tenka susirasti maršruto žemėlapį. Paaiškėjo, kad prisiminėme jį pačiu laiku, kaip tik toje sankryžoje, kurioje jau reikia sukti dešiniau ir tolti nuo Nemuno.

Skaudžią istoriją menantis partizanų bunkeris

Netrukus pasiekiame vieną įdomesnių šio tako objektų – Lietuvos partizanų „Dainavos“ apygardos štabo vadavietės bunkerio maketą. Šalia – kryžius žuvusiems laisvės kovotojams atminti ir informacinė lentelė, pasakojanti šio krašto partizanų ir bunkerio istoriją. Pasirodo, jį atkūrė  buvęs partizanas J. Petraška-Patrimpas, po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas. Originalus jo dydis 20 kv. metrų, atkurtas mažesnis. Nusileidusi šlaitu žemyn tikiuosi patekti į bunkerio vidų. Deja, įėjimas paliktas toks, koks ir buvo originalus: vidun reikia ne įeiti, o įšliaužti. Nesiryžtu taip vargintis. O partizanams įėjimas buvo įrengtas upelio vaga, ir specialus įšliaužimas taip pat padarytas upeliu. Tad partizanas į vidų patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. Ir viduje laukė tikrai ne karšta vonia ir šilti radiatoriai... Tokios paprastos buitinės detalės sukrečia ir kartais padeda suprasti žiaurią pokario realybę geriau nei ilgi istorinio pasakojimo puslapiai.

Visa laimė, mums šilta ir sausa, apžiūrėję bunkerį žingsniuojame toliau. Miško kelias veda palei Punios šilo gamtinį rezervatą, kas keliasdešimt metrų sustatyti ženklai įspėja „Lankytis draudžiama“. Tai ir nesilankėme, o tvarkingai keliu be jokių nuotykių pasiekėme automobilį. Programėlės rodė, kad nužingsniavome beveik 9 km.

Kaip vertinčiau šį taką? Sakyčiau, toks takas be pagrindinės nuotraukos. Paprastai visuose takuose būna bent vienas išskirtinis vaizdas, kurį pamatai ir supranti, kad jis bus pagrindinė pasakojimo nuotrauka. O čia tokio vaizdo kaip ir nebuvo. Toks malonus pasivaikščiojimas po mišką. Kaip ir daugelis kitų. Atsakymas į pavadinime užduotą klausimą – važiuoti iš Vilniaus tik dėl jo vargu ar verta, nes daug arčiau tikrai yra ne ką prastesnių takų, pavyzdžiui, Karmazinų, Balto kalno ar pan. Bet jei norisi kažko naujo, jei pakeliui sugalvosite dar kažkur užsukti – kodėl gi ne.

Kaip atvažiuoti

Tako pradžios vietą navigacija žino. Atstumas nuo Vilniaus – 115– 135 km, nuo Kauno – 65–70 km. Adresas: Punios girininkijos miško muziejus, Nemuno g. 82, Panemuninkų k., Alytaus r. Automobilį rekomenduojama palikti aikštelėje (54.507141, 24.038340). Oficialiai skelbiama, kad trasos ilgis apie 8,8 km.