Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.

Šalis: Ispanija

Sevilijos (ispaniškai – Sevilla) senamiestis – tikra siaurų gatvelių raizgalynė. Tokių siaurų, kad pamačius artėjantį automobilį neretai tenka ieškoti nors mažiausios nišos sienoje, pavyzdžiui, durų, kur galėtum pasitraukti. Atrodo, net įtrauki pilvą, kad neužkabintum juo veidrodėlio (ar veidrodėlis neužkabintų pilvo 🙂 ). Na, gal šiek tiek ir perdedu, bet iš tiesų situacija būna labai panaši.

Senieji pastatai – miesto istorijos liudininkai

Tokias gatveles Sevilija paveldėjo iš maurų, ir labai dažnai jos daugiau primena Maroką, nei Europą. Apskritai mieste išlikę daug pastatų, jos istorijos liudininkų. Legendos pasakoja, kad miestą prieš 3000 metų įkūrė Heraklis. Istorikų nuomonė kiek kitokia. Jų teigimu, pirmoji gyvenvietė dabartinės Sevilijos teritorijoje buvo įkurta  apie 2000 m. pr. m. e., vėliau miestą valdė vandalai, vizigotai, maurai. 1248 metais maurų laikotarpis baigėsi, Seviliją užėmė Kastilijos karalius Ferdinandas III. XIV amžiuje Sevilija jau tapo svarbiausiu Kastilijos miestu. Didysis lūžis jo istorijoje įvyko 1492 metais, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Nuo 1503 metų miestas tapo monopolininku, valdančiu prekybą tarp senojo žemyno ir naujojo. Teigiama, kad netrukus jis tapo turtingiausiu ir svarbiausiu pasaulio miestu. Tačiau klestėjimas ilgai metruko. 1649 metais Seviliją nusiaubė maras, per kurį išmirė pusė miestelėnų. Negana to, miestą su vandenynu jungusi Gvadalkivyro (Guadalquivir – aha, kol išmokau jos pavadinimą, praėjo laiko) upė labai uždumblėjo, pasidarė mažiau tinkama navigacijai. 1717 metais vyriausybės įstaiga, kontroliuojanti prekybą su Amerika, buvo perkelta į Kadisą (Cadiz). Sevilijos aukso amžius baigėsi.

Visi šie laikotarpiai iki šiol pastebimi Sevilijos architektūroje. Miesto legendą liudija Macarena rajone stovintys Heraklio stulpai, jo atvaizdą galima pamatyti ir miesto rotušės sienoje. Klaidžiojant siauromis gatvelėmis tarp namų netikėtai galima išvysti romėniškas kolonas ar akveduką.  Maurų laikotarpio istoriją saugo Santa Cruz gatvelės ir namai, o apie kolonijinę praeitį liudija prie upės esantis El Arenal rajonas, Aukso bokštas.

Bet Sevilija – ne tik apie praeitį. Vienas iš šiuolaikinių statinių, įtraukiamas į privalomų pamatyti Sevilijos objektų sąrašą – Metropol Parasol. Kas tai yra? Turbūt reikėtų sakyti – medinė skulptūra. Na, toks milžiniškas vokiečių architekto Jurgen Mayer kūrinys, taip jau paprastai apibūdinant – banguojantis stogas, laikomas milžiniškų penkių kojų ir labai primenantis grybus. Vietiniai juos taip ir vadina – Les Setas (grybai). Teko skaityti, kad šie „grybai“ – didžiausias pasaulyje medinis statinys, sumokėjus 10 eurų galima užsikelti liftu ant jų stogo ir pasivaikščioti. Pastatyti jie 2011 metais, o statant atkasti romėnų griuvėsiai. Taip neplanuotai po šiais „grybais“ atsirado ir muziejus.

Trečioji didžiausia katedra pasaulyje

Gerai, bet grįžkime atgal prie istorijos. Be jokios abejonės, įspūdingiausias Sevilijos statinys – katedra, trečioji pagal dydį pasaulyje krikščionių bažnyčia. Teko matyti daugybę bažnyčių, mečečių ir kitokių religinių pastatų, bet Sevilijos katedra tikrai paliko įspūdį.

Ji stovi buvusios XII amžiaus mečetės vietoje. 1248 metai, kai Sevilija perėjo į krikščionių rankas, mečetė tapo bažnyčia ir ja buvo iki 1401 metų, kai nutarta pastatą nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują, įspūdingą bažnyčią. Kaip tarė, taip ir padarė. 1502 metais baigta statyti įspūdingo dydžio (127 m ilgio, 83 m aukščio ir 43 m pločio) gotikinė katedra. Jos viduje – didžiuliai auksu tviskantys altoriai, viena už kitą įspūdingesnės koplyčios. Oficialus katedros pavadinimas – Santa Maria de la Sede (lietuviškai – Švč. Marijos Sosto katedra). Lankytojams primenama atkreipti dėmesį į Goya, Murillo, Zurbaran darbus, į Kristupo Kolumbo kapą.

Iš senosios maurų mečetės iki mūsų dienų išliko apelsinmedžių sodas ir minaretas, virtęs 104 m aukščio katedros bokštu, vadinamu Giralda. Jo viršuje esanti vėtrungė – El Giraldillo – tapo Sevilijos simboliu. Jei paprastai į tokius bokštus tenka lipti siaurais suktais laiptais, kur vos įmanoma prasilenkti, tai į Giraldos viršų veda tiesiog platus kelias, ir juo kažkada buvo jodinėjama arkliu.

Iš bokšto viršaus atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Seviliją. Prieš lipdama buvau perspėta, gėrintis miestu iš viršaus nepamiršti pažiūrėti ir į laikrodį, nes kas valandą skamba bokšto varpai, ir šis garsas gali būti nelabai malonus ausims. Bet man vaikštinėjant bokšto apžvalginėje aikštelėje čia sugužėjo kelios klasės vietinių mokinukų. Po jų masinio klegėjimo ir susižavėjimo šūksnių, suskambus varpams, atrodė, įsivyravo tyla 🙂

Pasakoti apie Sevilijos senamiestį  ir jos pastatus galima labai ilgai. Joje – tiek visko daug, kad einant gatve akis net nespėja visko užfiksuoti, o gal po kurio laiko ir dėmesys tiesiog atbunka. Tad net sukant ratus tomis pačiomis gatvėmis, akis vis užkliūva už anksčiau nepastebėtų detalių, kartais – net ne detalių, o įspūdingų pastatų. „Na ne, šito namo vakar tikrai nebuvo. Tu matai, kaip greitai – per vieną naktį pastatė“, – ironizuodavome situaciją sustoję prie kokios kelis šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios.

Upės pakrantėje – apie kolonijinę praeitį

Be senamiesčio, kita mėgstama pasivaikščiojimo po Seviliją vieta ar kryptimi tapo parkai, Ispanijos aikštė ir upės pakrantė. Saulėtą dieną kažkaip taip patogia susidėliodavo maršrutas – gal ir ne pats trumpiausias kelias pasiekti tikslą (tiesą sakant, dažnai juo būdavo kuris nors iš suolelių saulėtoje Gvadalkivyro upės ar Alfonso XIII kanalo pakrantėje), bet tikrai toks, kad būtų ir žalumos, ir įspūdingų pastatų.

Pasivaikščioti (ir net pasiirstyti laiveliu) galima milžiniškoje Ispanijos aikštėje, kurios pastatai iškilo specialiai 1929 metais čia surengtai Ispanijos-Amerikos parodai, ir kurioje pristatomi visi Ispanijos regionai.

Iš aikštės per parkus, pro Lope de Vega teatrą, San Telmo vyriausybinius rūmus pasiekdavau upę. Besidomintiems kolonijų užkariavimo laikais verta užsukti į Auksinį bokštą (Torre del Oro) – statytas XIII amžiuje jis tarnavo kaip sargybos bokštas, dabar jame įsikūręs jūrų muziejus, pasakojantis daugiausiai apie keliones į Ameriką. Tiesa, jei Jus labai moksliškai domina visa kolonijinė praeitis, informacijos čia Jums neužteks, geriau eikite tiesiai į šalia katedros esančius Indijos archyvus (Archivo de Indias), kur saugomi visi pargabenti dokumentai. O jei dokumentai nedomina, tada galima tiesiog pasivaikščioti upės pakrante, pasėdėti ant suolelio šildantis malonioje lapkričio saulėje (taip, būna tokių kraštų :).

Kitoje upės pusėje – Triana – toks mažiau turistinis, daugiau vietinių gyvenamas rajonas, keramikos dirbtuvių vieta, iš kurios tos įspūdingosios spalvotos keraminės plytelės sklido po visą miestą ir puošė pastatų sienas. Dabar čia yra įsikūręs ir keramikos centras, ir daugybė keramikos parduotuvių, dirbtuvių.

Perėjus į šią upės pusę verta dar paėjėti iki Šindlerio bokšto (Torre Schindler) – įspūdingas 65 metrų aukščio statinys, kuriame įsikūrę ir biurai, ir viešbutis. Didžiausias jo žavesys – vaizdas į Seviliją, jos senamiestį. O aplink jį esantys modernūs biurų, gyvenamieji pastatai dar kartą primena, kad Sevilija – ne tik istorinis, bet ir šiuolaikinis miestas.

Taip jau susiklostė, kad pirmomis viešnagės Sevilijoje dienomis žvelgiau į ją iš aukšto iš Giraldos, priešpaskutinę darbostogų dieną  gėrėjausi juo iš Šindlerio bokšto. Jei pirmą kartą žvelgiant iš viršaus miestas atrodė toks gražus, įdomus, nepažįstamas, tai po mėnesio akimis ieškojau jau žinomų vietų, aplankytų pastatų. Sevilija jau buvo tapusi tokia sava ir, prisipažinsiu, miela 🙂

Šiam kartui tiek. Kitame tekste – apie įspūdingus Sevilijos rūmus.

O daugiau praktinių patarimų – ankstesniame straipsnyje apie darbostogas Sevilijoje.