Kelionės data: 2020 m. vasario 15 – 18 d.
Šalis: Čilė
Per šią kelionę mūsų lėktuvas leidosi jau keliuose oro uostuose, kol galiausiai pasiekėme kelionės tikslą – Santjagą. Tiesą sakant, buvo net šiek tiek keista palikti oro uostą – per parą beveik pripratome tiesiog pakeisti lėktuvą – tą darėme jau tris kartus.
Santjagas
Pati kelionės pradžia, kai dar šiek tiek nejauku naujoje šalyje, nuo kurios mus skiria tūkstančiai kilometrų. Prabėgs kelios dienos, ir jau pradėsiu gyventi kelionėje. O kol kas ją dar tik nedrąsiai jaukinuosi: eidama gatve atidžiai saugau rankinę (juk tiek kartų girdėjau perspėjimus apie vagystes), nepatikliai žvelgiu į vietinius, atsargiai ragauju pirmus šaukštus kol kas dar nepažįstamos šalies maisto. Toks jausmas, tarsi aš čia tik trumpam užsukau, ir tuoj vėl išeisiu.
Čilės sostinei mūsų plane buvo numatyta skirti tik pusdienį, tad viešbutyje ilgai negaištame – tuoj išskubame į miestą. Na, šiek tiek dar paskubina ir alkis – pusryčiai lėktuve buvo jau labai seniai.
Gidė rekomenduoja kavinę vietiniame turguje – ten, kur ji pati dažnai pietauja. Labai neturistinė ir tikrai neišvaizdi vieta, bet patirtis primena, kad tokiose vietose paprastai galima skaniai ir nebrangiai papietauti. Taip nutinka ir šįkart. Valgome sriubą, kukurūzų pyragą, keptą žuvį – dalijamės kelias porcijas, nes jos tikrai įspūdingo dydžio, be to norisi paragauti kuo įvairesnių patiekalų. Už visą šį gėrį (plius alus) sumokame po 8 eurus. Santjagas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus – 2019 metų spalį prasidėję protestai neišseko iki šiol, bet dabar jau vyksta tik penktadieniais. Tarsi dėl menkos priežasties – šiek tiek pakeltų metro bilietų kainų – kilę protestai iš tiesų išliejo visuomenės nepasitenkinimą pragyvenimo lygiu, nelygybe. Pasak mūsų gidės, visų šių problemų šaknys siekia 1973 – 1975 metus – Augusto Pinočeto diktatūros laikus.
Visa laimė, mums teko pamatyti tik protestų pėdsakus – užkaltas vitrinas, išdaužytus žibintus, atsišaukimais apklijuotus pastatus, bet tik prieš kelias dienas, penktadienį, žmonės buvo išėję į gatves.
Gidė praveda mus per miesto centrą: tradiciškai Lotynų Amerikos miestams pagrindinę Plaza de Armas (pažodžiui – Ginklų aikštė), valdžios įstaigas, Santjago universitetą, kurio rektoriumi 1867 – 1883 metais buvo lietuvis Ignas Domeika.
Maipo slėnio vynai
Kitą dieną mūsų kelias veda į Maipo slėnį, ne tik Čilėje, bet ir visame pasaulyje garsėjantį vynuogynais ir vynais. 10 val. ryto jau raškome ir skanaujame vynuoges „Santa Rita“ vyno darykloje. Ši ketvirta pagal dydį Čilėje vyno gamintoja įkurta 1880 metais. Tradiciškai apsilankymas kiekvienoje vyno darykloje prasideda nuo pažinties su jos istorija (šioje sužinome, iš kur ant „Santa Rita“ vynų etiketės atsirado skaičius 120 – pasirodo, kovojant dėl šalies nepriklausomybės, tiek kareivių slėpėsi viename iš vyno daryklos pastatų), vėliau – ekskursija po vienuogynus ir vyno rūsius, o pabaigai – vyno degustacija.
Nežinau, ar čia sutapimas, ar visada taip būna – visose trijose mūsų aplankytose vyno daryklose degustavome Sauvignon blanc, Carmenere ir Cabernet Sauvignon vynus. Taigi, tas pats scenarijus pasikartojo ir didžiausioje Čilėje „Concha y Toro“ vyno darykloje. Na, labiausiai turbūt patiko trečioji, paskutinė aplankyta „Unduraga“, ekskursija po kurią prasidėjo nuo jaukaus, puikiai sutvarkyto parko. Daryklos šeimininkai rūpinasi išsaugoti mapučių indėnų palikimą, dalis kažkurios vyno rūšies kainos skiriama buvusiems šių žemių šeimininkams, vyno daryklos teritorijoje įrengtas jiems skirtas muziejus. Maloni „Unduraga“ gidė kantriai laukė mūsų, gerokai vėluojančių, net po darbo valandų. O pabaigoje paprašė nusifotografuoti drauge su ja – pasirodo, šiandien buvo jos paskutinė darbo diena.
Tokia buvo mūsų Vasario 16-oji, pasibaigusi mažučiame Peneflor miestelyje.
Valparaisas
Kitą dieną jau klaidžiojome spalvotomis Valparaiso gatvelėmis – Čilės uostas Ramiojo vandenyno pakrantėje, garsėjantis sienų tapyba (murrals) – nedrįsčiau versti grafičiai, nes daugelis jų – tikrai įspūdingi paveikslai. Miestas ant 42 kalvų – aiškino mums gidė. Iš tolimesnio komentaro supratome, kad gal kalvų tiek ir nėra, bet taip geriau skamba. Ant vienos iš kalvų – Conseption – įsikūrusiame viešbutyje apsistojome ir mes. Nors mieste yra ne vienas funikulierius, palaipioti aukštyn–žemyn vistiek tenka. Tad per pietus galima sočiai pavalgyti – kalorijas tikrai sudeginsime. Pietums renkamės Čilėje ir Peru labai populiarų patiekalą – sevičę – šviežią žuvį, marinuotą citrusinių vaisių sultyse. Kur dar, jei ne ant vandenyno kranto, mėgautis žuvimi ir jūros gėrybėmis.
Pagrindinėje miesto aiktštėje Plaza Sotomayor prisijungėme prie nemokamos ekskursijos po Valparaisą. Dryžuotais marškinėliais vilkinti gidė, spalvinga kaip ir jos miestas, veda mus miesto gatvėmis, pasakodama oficialias ir neoficialias jo istorijas. Ypač daug dėmesio sulaukia murrals. Vienas labiausiai įstrigusių atmintin – „Valparaiso Gernika“ – anot gidės, vaizdžiai iliustruojantis situaciją, privedusią prie audringų protestų Santjage.
Valparaisas palieka žavaus, šarmingo miesto įspūdį. Nors pamatėme tik dalį jo, neturėjome net laiko nukeliauti iki palūdimio. Tik viešbutyje ir visur kitur esame daugybę kartų įspėti saugoti daiktus – esą, čia daug šansų jų netekti.
Kelionės data: 2017 m. gruodžio 31 d. – sausio 7 d.
Šalis: Malta
Malta paliko jaukios šalies įspūdį, kurioje tiesiog gera būti – paklaidžioti jaukiomis Valetos gatvelėmis, nuvažiuoti pasivaikščioti prie Dingli uolų ir Žydrosios grotos (Blue Grotto), užsukti į Marsašloko (Marsaxlokk) kaimelį su įspūdingomis spalvotomis valtimis, aplankyti senąją Mdiną.
Daugelis pranašavo, kad septynios dienos Maltoje žiemą labai jau daug – juk šalies plotas mažesnis už Vilniaus – ir mums ten tikrai atsibos. Ne, neatsibodo, nes norėjome ne apibėgti lankytinus objektus, o pasimėgauti poilsiu. Kelionės po Maltą planą dėliojome labai lanksčiai – žinojome, kad jis labai priklausys ir nuo oro, ir mūsų nuotaikų. Tad pirmą Naujųjų metų dieną pasirinkome tokį tingų poilsį – ekskursiją laivu, kad ramiai galėtume iš vandens, iš visų pusių apžiūrėti Valetą ir vadinamą Trimiestį – atskiruose į vandenyną ištiestuose „pirštuose“ įsikūrusius miestukus Vittoriosa (anksčiau vadinta Birgu), Senglea (L-Isla) ir Cospisua (Bormla). Miestukai senesni nei Valeta, ir pirmiausia juose įsikūrė į Maltą atvykę Šv. Jono riteriai. Valetą jie pastatė tik po Didžiosios Maltos apgulties 1565 metais (The Great Siege of Malta) – atrodo, vieno svarbiausio įvykio Maltos istorijoje, kai sala atrėmė Osmanų imperijos puolimą. Po šio įvykio ir buvo pakeisti trijų miestų pavadinimai, po jo ir iškilo Valeta. Iki tol dabartinio miesto plote apgyvendintas buvo tik St Elmo fortas.
Pirmasis pagal planą pastatytas Europos miestas
XVI amžiuje pastatyta Valeta tapo pirmuoju pagal planą pastatytu Europos miestu. Pastatai suplanuoti tokio aukščio, kad siauros gatvelės visada būtų šešėlyje – net ir kaitriausiomis vasaros dienomis. Ir tos gatvelės tiesios, vedančios iki vandens – tam, kad jomis laisvai keliautų vėjas nuo jūros ir atgaivintų vaikštinėjančius miestiečius. Tiesa, kai tas vėjas žiemą labai įsisiautėja, jau norėtųsi, kad tos gatvelės būtų vingiuotesnės...
Valetos ilgis tik 1 km, plotis – 600 metrų, tačiau teigiama, kad šis UNESCO saugomas miestas – viena iš labiausiai koncentruotų istorinių vietų pasaulyje. Istorinio paveldo gerbėjams rekomenduojama aplankyti Šv. Jono katedrą (St John Co-Cathedral) – tikrai įspūdingą, puošnią, saugančią Caravaggio tapytą Šv. Jono krikštytojo paveikslą), prabangius Didžiojo magistro rūmus (Grand Master‘s Palace), Apaštalo Pauliaus laivo sudužimo bažnyčią (St. Paul Ship Wreck Church). ir dar daug kitų vietų. Nesistengėme nubėgti prie visų, nes greitai supratome, kad labai smagu tiesiog klaidžioti jaukiomis šio miesto gatvelėmis, gėrėtis tipiškais maltietiškais balkonais, pasivaikščioti po Aukštutinius Barrakka sodus (Upper Barrakka Garden), užeiti į kavines kavos, vyno ar dar ko nors. Iš lankytinų objektų dar patiko Casa Rocca Piccola – XVI a. statyti vienos šeimos rūmai. Dalį jų dabartiniai savininkai leidžia apžiūrėti turistams, lydintiems iškalbingos gidės, žinančios daug istorijų ir apie šiuos rūmus, ir apskritai apie Maltą. Po ekskursijos vėl sugrįžus į jaukų kiemelį su apelsinmedžiais neapleido jausmas, kad pabuvojome svečiuose pas vietinius gyventojus.
Megalitinės šventyklos ir senoji sostinė Mdina
Istorijos gerbėjus Malta vilioja ne tik Šv. Jono riterių istorijomis, bet ir daug senesnėmis – megalitinėmis šventyklomis, laikomomis seniausiais pasaulyje akmens statiniais. Jos iškilo 3000 – 3600 metų pr. Kr. ir 500 metų pralenkia net Egipto piramides. Vienoje jų – Hagar Qim&Mnajdra apsilankėme ir mes. Na, iš tiesų, stipriausią įspūdį palieka suvokimas, prieš kiek tūkstantmečių metų rankos šlifavo ar tašė tuos akmenis, kiek milijonų skirtingais apavais apmautų kojų mindžiojo slenksčius...
Dar vienas „must“ objektas Maltoje – senoji sostinė Mdina, praktiškai susiliejusi su kitu miestu – Rabatu. Realiai Mdina – citadelė ant kalno, apsupta mūro tvoromis. „Auksinio akmens mistinis miestas“, „tylos miestas“ – tokiais epitetais apibūdinama pirmoji Maltos sostinė. Teigiama, kad pirmąjį miestą šioje vietoje finikiečiai įkūrė maždaug 1000 m. pr. Kr., vėliau jį gerokai praplėtė romėnai, o IX amžiuje čia atvykę arabai pavadino jį „medina“ – sienų miestas... Dabar tai miestas-muziejus, jame gyvena tik apie 300 žmonių. Turistinis miestas – gražus pažiūrėti, bet man pasirodė toks be gyvybės...
Dienos planus koreguojantis vėjas
Kelias dienas Maltoje mieliau lankėmės miestuose, nei planavome išvykas gamtoje. Priežastis – pakilęs vėjas. Pirmuosius jo gūsius patyrėmė prie Dingli uolų (Dingli Cliffs). Neilgai ryžomės gerėtis vaizdais ir vaikštinėti šiomis 220 metrų aukščio, Maltos architekto Tommaso Dingli (1591-1666) garbei pavadintomis uolomis. Pradėjo kilti stiprus vėjas, atrodo, galintis nurauti ne tik plaukus, bet ir ausis, tad nusprendėme šiek tiek pakoreguoti tos dienos planus ir Žydrąją grotą (Blue Grotto) aplankėme jau kitą dieną. Beje, tądien turėjome progos įsitikinti, kad Maltoje autobusai ne visada važiuoja pagal tvarkaraštį.
O vėjams aprimus išsiruošėme į idilišką žvejų kaimelį sunkiai ištariamu pavadinimu - Marsašlokas (Marsaxlokk). Mums jis pasirodė toks tipiškas ramybės įsikūnijimas – žmonių tądien buvo nedaug, šilta, saulė, nurimęs vėjas ir uoste ant bangų besisupančios žvejų valtys. Nudažytos raudona, mėlyna, balta spalvomis su Ozirio akimis ant bortų jo jau tapusios Maltos simboliu.
Kaimelyje lankytinų objektų negausu, didžiausias renginys – sekmadieniais vykstantis žuvų turgus. O kitomis dienomis – tai vieta ramiai pasivaikščioti, viename iš gausių uosto restoranėlių pavalgyti skanios žuvies stebint uoste reikalus aptarinėjančius ar savo darbus dirbančius žvejus.
Mėgstantiems pasivaikščioti – smagu prasieiti iki Delimaro pusiasalyje esančio Šv. Petro baseino (St Peters‘ Pool) – natūralaus baseino tarp uolų. Iš kaimelio iki jo tikrai netoli nueiti pėsčiomis, ištikimasis Google Maps parodys kelią. Jei eiti labai tingisi, galima į vieną pusę nuvažiuoti taksi – jų čia tikrai rasite. Mums Šv. Petro baseinas buvo labai puiki vieta pasišildyti saulėje, pasivaikščioti pakrante ir pasigėrėti vėjo (turbūt) iš uolų išskobtomis skulptūromis.
Tokios ir buvo mūsų dienos Maltoje – neskubrios, tingios, bet labai malonios. Dienomis – ekskursijos, įvairių objektų lankymas, vakarais – pasivaikščiojimai po Valetą ar krantine – nuo Sliemos iki Saint Julians‘, atrandant naujas kavines ar dar nematytus vaizdus. Šaltuoju laikotarpiu Lietuvoje – labai malonus pabėgimas į ten, kur šilta.
Apie tai kur pavalgyti ir daugiau praktinių patarimų, skaitykite čia.
P. S. Ieškantiems daugiau informacijos apie Maltą arba norintiems užsisakyti joje nakvynę, ekskursijas lietuvių kalba su profesionaliu gidu lietuviu, ar net privatų pasiplaukiojimą su lietuviu kapitonu siūlyčiau apsilankyti: https://poilsismaltoje.lt/ . Su mano nuolaidos kodu POKELIONES galite gauti 15 proc. nuolaidą Jūsų užsakomoms kelionėms ar ekskursijoms.
Kelionės data: 2017 m. gruodžio 31 d. – sausio 7 d.
Šalis: Malta
Naujieji metai – kur būtų šilta (ar bent jau saulėta), nebrangu, nereikėtų toli keliauti. Tokią lygtį su trimis nežinomaisiais sprendėme artėjant prie pabaigos 2017-iesiems. Tiesa, buvo dar vienas, tiksliau, du norai – kad būtų, ką pamatyti ir kad tai nebūtų vasarinis kurortas, kuriame žiemą liūdnai vaikštinėtume tarp uždarytų viešbučių ir neveikiančių kavinių.
Ir tokią vietą radome. Pigiausiai skrydžiai dėliojosi taip, kad į savo žiemos atostogų vietą atskridome tik gruodžio 31-ąją apie pietus. Tad tos dienos planas buvo kruopščiai sudėliotas – vėlyvi pietūs dar būnant Vilniuje išsirinktoje kavinėje, trumpas poilsis viešbutyje, tada – vėl į trasą. Tiksliau, į krantinę, iš kurios persikėlėme į įsimintiną Naujųjų metų sutikimą žadančią Valetą (Valletta) – 2018-ųjų Europos kultūros sostinę. Ir čia jau buvome tiesiog įtrauktos į šventės šurmulį: visą naktį veikiančios kavinės, linksmos žmonių minios gatvėse, o pagrindinėje Šv. Jurgio (St. George‘s) aikštėje – įspūdinga naujametinė programa. Pagalvota ir apie detales, pavyzdžiui, kaip visai tai miniai po renginio grįžti atgal į viešbučius, tad iki paryčių kursavo visuomeninis transportas – ir autobusai, ir laivai.
Ir tik kitą rytą po pusryčių viešbutyje ramiai išėjome į krantinę ir aiktelėjome – prieš akis vėrėsi saulės nutvieksti atvirukiniai Valetos mūrai. Ir tada jau aiškiai įsisąmoninome – esame Maltoje. Taip, su tokiais pradžioje surašytais norais, žvelgiant į žemėlapį ir į skrydžių iš Lietuvos tvarkaraščius, mūsų dėmesį patraukė Malta.
Apie tai, ką joje pamatyti - plačiau.
Orai
Ar toks pasirinkimas pasiteisino? Tikrai taip! Praleisti pirmąją Naujųjų metų savaitę Maltoje buvo puikus sprendimas – saulėta, šilta, yra ką pamatyti, kur skaniai pavalgyti, o ir kainos labai nesikandžioja. Žodžiu, puikus variantas pasidžiaugti saule, kai Lietuvoje vos prašvinta per pietus. Tiesa, paplūdimio gerbėjus turiu nuvilti – maudymosi kostiumėlio neprireikė, nors vieną dieną tikrai gailėjausi, kad palikau jį viešbutyje. Oro temperatūra vidudienį būdavo apie 16-18 laipsnių šilumos, saulei nusileidus, žinoma atvėsdavo. Nemaloniausias buvo pora dienų pūtęs šaltas, stiprus vėjas. O jam nurimus, prie Šv. Petro (St Peters‘ Pool) baseino kaitinomės saulės atokaitoje vilkėdamos trumparankovius marškinėlius ir pavydėjome pasiėmusiems maudymosi kostiumėlius, nes jie galėjo pasinerti į taip viliojančiai atrodantį Šv. Petro baseino vandenį.
Transportas
Pasiteisino ir mūsų pasirinkta viešbučio vieta – Sliema. Pasirinkimo kriterijai: miestelis, šalia sostinės Valetos (bet su šiek tiek žemesnėmis nakvynės kainomis), iš kurio būtų patogu susisiekti su pagrindinėmis lankytinomis salos vietomis. Ir, pasirodo, viską įvertinome labai teisingai. Šalia mūsų viešbučio buvo stotelė („Ponsonby“), iš kurios autobusais galėjome patogiai keliauti po visą salą, netoli – prieplauka, kurioje sėdusios į keltą per kelias minutes galėjome pasiekti Valetą. Transportas palyginti pigus, juo labiau, patogu įsigyti autobuso ir kelto (dėl pastarųjų – gerai paskaičiuokite, kiek plaukiosite) nuolatinius bilietus (mums savaitei toks autobuso abonementas kainavo 21 eurą, daugiau informacijos: https://www.publictransport.com.mt/ ) Ir labai nenusigąskite, jei dėliojant Google Maps‘e kelionės maršrutą suprasite, kad jums reikia išlipti 56-oje stotelėje. Ne, tikrai nereikės važiuoti pusę dienos iki kitos salos pusės, pavyzdžiui, iki Dingli uolų. Maltoje autobusų sustojimo vietos išdėliotos labai arti viena kitos, bet autobusai tiesiog pravažiuoja pro daugelį jų, jei niekas iš keleivių neplanuoja išlipti ir niekas stotelėje jų nestabdo. Taip, pirmą dieną praleidome ne vieną autobusą, kol perpratome šią sistemą. 🙂
Maistas
Maltos virtuvėje susimaišė visų čia gyvenusių tautų: italų, prancūzų, britų, arabų – receptai ir skoniai.
Vieni populiariausių – triušienos patiekalai. Kadangi man šie gyvūnėliai gana mieli ir nuo vaikystės jų mėsos nevalgau, apie šiuos patiekalus nelabai gali ką pasakyti. Iš ragautų patiko pastizzi – pyragėliai su rikotos ar kitokiu įdaru. Įdomi ir soti pasirodė „našlių sriuba“ – daržovių sriuba, virta, panašu, iš to, ką pavyko rasti namuose. Populiarūs įvairūs pyragai su įdarais (mėsos ir pan.), timpana – savotiškas makaronų pyragas.
Na, o jei norisi tiesiog skaniai pavalgyti, o ne ieškoti tipiškų Maltos patiekalų, galima rinktis ir jūros gėrybes ar žuvį, apsilankyti itališkoje picerijoje.
Nedrįsčiau teigti, kurios valgymo vietos geriausios, nes tam reikėtų išbandyti daugelį jų. Kelios mums rekomenduotos vietinio lietuvio ir tikrai nenuvylusios:
Atkreipkite dėmesį
P. S. Ieškantiems daugiau informacijos apie Maltą arba norintiems užsisakyti joje nakvynę, ekskursijas lietuvių kalba su profesionaliu gidu lietuviu ar net privatų pasiplaukiojimą su lietuviu kapitonu, siūlyčiau apsilankyti: https://poilsismaltoje.lt/ . Su mano nuolaidos kodu POKELIONES galite gauti 15 proc. nuolaidą Jūsų užsakomoms kelionėms ar ekskursijoms.
Kelionės data: 2021 m. sausio 19 d.
Kauno marių regioninis parkas
Atrodo, tik prieš kelis dešimtmečius žiemos būdavo tokios, kad Kauno marios pasidengdavo ne tik ledu, bet ir sniego sluoksniu. Ir šiemet tai vėl nutiko – kaip senais gerais vaikystės laikais galima ramiai slidinėti ant Kauno marių. Fantastiškas jausmas – saulė, žydras dangus, aplink baltos erdvės ir absoliuti tyla, sutrikdoma tik per sniegą slystančių slidžių garso.
Vieną tokį saulėtą penktadienį paskubėjau baigti darbus ir išsiruošiau slidinėti. Suplanuotas maršrutas – iš Žiegždrių (Kauno r.) Kauno mariomis nučiuožti iki Samylų įlankos. Norėjau iš labai labai arti apžiūrėti skulptūrų parką „Lipantys iš vandens“.
Skulptūros iš marių vandenų iškilo pernai rugpjūtį, per tradicinį renginį „Pėdos marių dugne“, skirtą prisiminti Kauno marių vandeniu užlietus kaimus. Vienas iš jų – Laumėnai – mano Mamos gimtinė. Juos, kaip ir daugelį kitų šalia Nemuno buvusių kaimų, pastačius Kauno hidroelektrinę (HE), visiems laikams paslėpė marių vandenys.
Paskandinti 33 kaimai
Buvo labai didžiuotasi naujai pastatyta Kauno HE, 2020-ųjų balandžio 18 d. šventusia 60 metų jubiliejų – praėjo lygiai šeši dešimtmečiai nuo to laiko, kai pradėjo veikti ketvirtasis hidroagregatas ir buvo pasiekta projektinė 90 MW galia. Ta diena pasirinkta elektrinės gimtadieniu, o jos statybos prasidėjo penkeriais metais anksčiau. Joms baigiantis 1959 metais ties Pažaisliu buvo pertvenkta Nemuno vaga ir Kauno marios išsiliejo... Tų pačių metų lapkričio 5 d. paleistas pirmasis agregatas, elektrinė pradėjo savo veiklą.
Įvykis, palydėtas euforija, plojimais – elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Kauno senamiestis apsaugotas nuo Nemuno potvynių. Elektrinės statybą į savo CV išdidžiai įtraukia Algirdas Brazauskas (beje, dabar Kauno HE suteiktas jo vardas). Iki šiol Kauno HE yra didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje.
Tokia yra paradinė pusė. Bet yra ir kita – sunaikintas Nemuno slėnis, iš 33 kaimų iškelta apie 880 sodybų. Šimtai žmonių, priverstų palikti savo namus. Taip, buvo mokamos kompensacijos už namus, vaismedžius, o įkainojimo dokumentuose primygtinai nurodoma – per 6 mėnesius išsikelti iš savo namų į kitą vietą – aplinkines gyvenvietes, Kauną ar dar kažkur. Paskutinė išsikraustymo data buvo 1958 metų liepos 31 d.
Keliems tūkstančiams žmonių teko išsikelti iš namų, statytų senelių, tėvų, palikti išdirbtas žemes, sodus, pakelės kryžius, bažnyčias, koplytėles, artimųjų kapus... Pasisekė tik Rumšiškių bažnyčiai – ji, kaip respublikinės reikšmės architektūros paminklas perkelta į kitą vietą. Bet kaip perkelti į kitą vietą įprastą, akiai mielą kraštovaizdį, klonius, šilus, kalvas? Iš Mamos pasakojimų man iki šiol atrodo, kad tie jos vaikystės, paauglystės Laumėnai buvo kažkokia laimės vieta, nesvarbu, kad ir iki mokyklos teko toli eiti, ir per Nemuną dažnai valtimi keltis...
Tačiau prieš 61 metus, sovietiniais laikais, žmonių norai ir emocijos tuometinei valdžiai mažai rūpėjo...O jos buvo tikrai nedžiaugsmingos. Mama pasakojo, kaip Močiutė visą kelią verkė, paskutinį kartą išeidama iš savo namų Laumėnuose, kuriuos tuoj turėjo užlieti marių vandenys.
Taip, paskui dar galėjai eiti ir stebėti, kaip tavo namus semia vanduo, priplaukti prie jų valtimi. Po kurio laiko atėjus į marių pakrantę jau galėjai matyti tik medžių, kalvų viršūnes... O dar vėliau viskas dingo po vandeniu...
Specialiai nesidomėjau, bet man atrodo, kad dažniausiai tokios užtvankos statytos tikrai ne demokratinėse šalyse, o pavyzdžiui Rusijoje, Kinijoje... Ten, kur žmonių turtas, jų norai, apskritai – jų gyvenimai šalies valdantiesiems nelabai rūpi.
Kaimus primins iš vandens iškilusios skulptūros
Vaikystėje man net buvo nejauku maudytis Kauno mariose, nes žinojau, kad jų dugne yra likusių ir namų (ne visus žmonės ardė ir perkėlė į naujas gyvenvietes), ir kapinių (ne visi kapai perkelti, ne visi mirusieji perlaidoti).
Sovietiniais laikais viešai mažai buvo kalbama apie tuos po vandeniu palaidotus kaimus. Žinoma, jie buvo gyvi ten gyvenusių žmonių prisiminimuose ir pasakojimuose. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išdrįsta garsiai prabilti apie tikrąją Kauno HE kainą. Apie ją ir primena šios iš marių bandančios išbristi skulptūros.
Medines skulptūras per plenerą sukūrė grandininių pjūklų meistrai, vadovaujami Raimondo Uždravio. Ant specialaus pagrindo iškilo iš užlietų laukų pareinantys žemdirbiai, iššokti į krantą bando žirgas, kranto link skuba ir moteris su vaiku... O bažnyčios bokštas su varpu primena visas po marių vandeniu likusias koplyčias, bažnyčias, kurių varpai jau niekada nebeskambės.
Taigi, jei būsite tuose kraštuose – Šlienavoje, Žiegždriuose, Girionyse ar Vaišvydavoje, užsukite į Samylų įlanką. Ją rasite nesunkiai: Šlienava, Kauno r., koordinatės 54.857951,24.113945, žemėlapis. Apžiūrėsite skulptūras (dabar jų dar daugiau, išgirsite močiutės pasakojamą istoriją), pasivaikščiosite marių pakrantėmis. Patogus privažiavimas, geras kelias, yra automobilių stovėjimo aikštelė. Jei važiuosite iš toliau, suplanuokite per tą pačią dieną praeiti dar kažkurį vieną ar kelis šalia esančius pažintinius takus: Žiegždrių geologinį, Dubravos rezervatinės apyrubės, Pakalniškių, Kadagių slėnio. Visi jie nėra ilgi, bet tikrai maloniai praleisite laiką.
Kelionės data: 2019 m. ruduo
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Buvo labai labai gražus pasivaikščiojimas po Aukštaitijos nacionalinį parką – pradėjome savo kelionę iš Ginučių, ten ir baigėme. Bet kol sugrįžome į pradinį tašką, nužingsniavome apie 24 km, praeidami, prieidami ar iš aukštai pažvelgdami į Dringio, Laumakio, Asalnų, Alksnio, Linkmenų, Laumiakio bei Laumiakėlio ir dar kitus ežerus. Jei atvirai, net nesuskaičiavau visų, ir čia juos surašiau ne eilės tvarka. Bet maršrutas buvo tobulas: ir ežerų, ir miškų, ir piliakalnių, ir kaimų. Didžioji dalis sodybų kaimuose jau supirktos miestiečių ir virtusios poilsiavietėmis, bet išlikę dar ir „tikrų“, kuriose gyvena vietiniai žmonės, auginantys avis ir užklydėliams gražia aukštaičių tarme siūlantys pasirinkti „abaliukų“. Kažkas jų ramiai gėrisi savaitgalio pavakare sėdinėdami kiemuose, o kitur verda darbas – matyt, suvažiavę vaikai ar giminės padeda darbuotis prie namo remonto.
Įdomus ir etnografinis, restauruotomis sodybomis besididžiuojantis Salų II kaimas, labiau jau primenantis Rumšiškių muziejų nei tikrą kaimą. Bet tokį tikrą kaimą – kur nuo medžių šakų svyra obuoliai, lieptelį į ežerą švelniai skalauja vanduo, prie namo žydi gėlės – matyti, kad šeimininkai, jei čia ir negyvena, tikrai dažnai užsuka. Jaučiasi, kad kaimas gyvas.
Aišku, prie viso šio pasivaikščiojimo žavesio daug prisidėjo ir tokiai kelionei tiesiog tobulas oras bei metų laikas: ant medžių lapų jau gerokai sumažėję, tad puikiai atsiveria ežerų grožis, saulė priverčia lygiame jų paviršiuje atsispindėti aplink augantį mišką. Tokia ramybių ramybė tvyro ore: jau pasibaigęs vasaros karštis ir bruzdesys, subrandintas rudeninis derlius ir dabar tas momentas, kai galima ramiai laukti ateinančios žiemos. Ta ramybė ir rudeninės gamtos grožis tikrai pakeri.
Į žygio pabaigą, kai jau atrodė, kad akys pasisotino vaizdų, užkopėme ant Ladakalnio. Ir dar viena puota akims. O nuo Ginučių piliakalnio apylinkes jau išvydome nušviestas besileidžiančios saulės – ir vėl naujos spalvos, nauji vaizdai. Žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti.
Galima rinktis ir trumpesnį maršrutą (mūsiškis: Ginučių k. – Simoniškio k. – Linkmenų miškas – Laumiakėlių ežerėliai – Puziniškio k. – Salų I k. – Salų II k. – Ladakalnis – Ginučių piliakalnis – Ginučių k.), nebūtinai 24 km 🙂 Bet Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio siūlyčiau nepraleisti. Ir eiti tikrai nebus nuobodu – bus ir pakilimų, ir nusileidimų, ir miško keliukų,ir takelių, na o svarbiausia – vaizdų įvairovė!
Maršrutą sudarė EkoŽygiai
Kelionės laikas: 2020 m. vasario 14 – kovo 12 d.
Šalys: Čilė ir Argentina
Tokių dviejų kontrastingų mėnesių mano gyvenime dar nėra buvę. Vasario 14 – kovo 13 dienomis – kelionė po Čilę ir Argentiną, o tai buvo 13 skrydžių lėktuvu, apie 3500 km, nuvažiuotų automobiliu, ir beveik 300 km, nueitų savomis kojomis. Skrydis į Lietuvą, ir – tiesiai į saviizoliaciją. Beje, labai džiaugiausi, kad visgi spėjau grįžti, nes nuo pirmadienio, kovo 16 d. Lietuva praktiškai uždarė sienas dėl pasaulį saubiančios COVID-19 pandemijos. Kitas mėnuo: kovo 13 – balandžio 14 dienos – dvi savaitės neišeinant iš buto, po jų didžiausia pramoga – kartą per savaitę apsilankymas prekybos centre. Jokių skrydžių, jokių trekų, ir jokių besikeičiančių vaizdų.
Bet grįžkime prie kelionės. Patagonija buvo mano sena svajonė, ir ilgai kūriau planus, kaip už priimtiną kainą ją aplankyti. Galiausiai šis noras virto keturių savaičių kelione po Čilę ir Argentiną.
Skrydžių maratonas prasidėjo Vilniaus oro uoste maršrutu Vilnius – Frankfurtas – Madridas – Buenos Airės – Santjagas. Susidėliojo toks pigiausias variantas. Taip iš lietuviškos žiemos atsidūrėme +28°C šiluma džiuginančiame Santjage, ir nuotykiai prasidėjo. Įspūdžiai keitėsi dienomis: pasivaikščiojimas po Santjagą, kitą dieną jau 10 val. ryto degustuojame vynus pas Maipo slėnio vyndarius, nakvynė, spalvingasis Valparaisas, vėl atgal į Santjagą. Čia paliekame nuomotus automobilius, ir mūsų jau laukia skrydis į Ikikę. Maudynės Atlanto vandenyne, fantastiškas saulėlydis, o kitą dieną – ilgas kelias džipais per Atakamos dykumą, abstulbinusią spalvomis, Mėnulio slėnio vaizdais ir druskos ežerais. Ir pagaliau dvi iš eilės nakvynės toje pačioje vietoje – dykumų mieste San Pedro de Atakama. Iš čia vėl atgal į Kalamą (taip, joje jau buvome ir nakvojome pakeliui iš Ikikės į San Pedro de Atakama), skrydis į Santjagą, naktis oro uoste.
Kitas kelių valandų skrydis ir panorama bei oro temperatūra kardinaliai pasikeitė – atvykome į Patagoniją. Punta Arenase mūsų laukė pirmasis ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelis šios kelionės nusivylimas – dėl didžiulio vėjo tądien laivai negalėjo plaukti į Magdalenos salą, tad čia įsikūrusi Magelano pingvinų kolonija taip ir liko mūsų neaplankyta. Planuojantiems kelionę į Patagoniją labai rekomenduočiau dėlioti dienas taip, kad Punta Arenase ar aplink jį būtų galima praleisti kelias dienas. Jūsų šansai pamatyti pingvinus padvigubėtų – tik, žinoma, 100 proc. tikimybės pasiekti tikrai nepavyks – vėjai Patagonijoje siaučia nuolat.
O mes po nepavykusio plaukimo į Magdalenos salą vakare jau lankėme paminklą vėjui Puerto Natales miestelyje. Kitą dieną prasidėjo penkių dienų W trekas nuostabiame Torres Del Paine nacionaliniame parke, stengiantis atsilaikyti prieš uraganinį vėją ir aikčiojant nuo atsiveriančių vaizdų.
Jį baigę atsisveikinome su Čile ir labai nesunkiai kirtome Argentinos sieną. Jaukus El Kalafatė miestelis, o kitą dieną – be proto įspūdingas Perito Moreno ledynas. Tokia galybė, kurią pajauti šalčio dvelksmu laivui dar tik artėjant prie jo. Toliau – El Čalten (El Chalten) ir trekas link Fitz Roy, iki apžvalgos vietos... Dar vienas skrydis – ir jau Buenos Airės. Bendrakeleiviai jau ruošiasi skrydžiui atgal į Lietuvą, o aš lieku ilgiau pasisvečiuoti Argentinoje. Manęs kelionės pabaigoje it vyšnia ant torto dar laukė Igvasu (Iguazu) kriokliai – skrydis į Puerto Igvasu ir atgal. Ši mini kelionė truko tik pora dienų, bet negailėjo pačių geriausių įspūdžių.
Ir pabaigai – skrydžiai į Lietuvą jau ryškėjančios pandemijos grėsmės fone: Bueno Airės – Madridas- Frankfurtas – Vilnius. Su nakvyne Madride. Spėjau grįžti labai laiku, bet tryliktas kelionės skrydis pateisino savo numerį – mūsų „Lufthansa“ lėktuvas, užuot nusileidęs Vilniaus oro uoste, dėl nepalankių oro sąlygų, ačiū Dievui, sėkmingai nutūpė Kaune. Apsidžiaugėme, nes pirminė versija buvo skristi į Varšuvą. Gal visai gerai viskas baigėsi, įvertinant situaciją: naktis į penktadienį, 13 d., audra, pilnatis ir, kaip minėta, 13-as šios kelionės skrydis... Beje, visa laimė, tik po kurio laiko sužinojau, kad tą naktį Lietuvoje siautė stipriausia dešimtmečio audra.
Taip baigėsi kelionė – visas mėnuo nuolatinio keliavimo, pervažiavimo iš vienos vietos į kitą, kai prabudus ryte reikia kelių akimirkų susivokti, kokioje vietovėje esi ir ką tą dieną reikės vilktis – šortus ar pūkinę striukę.
Ar tai labai nenuvargino? Nuvargino. Buvo tokių akimirkų, berods, San Pedro de Atakama, kai po visos dienos važinėjimų dideliame aukštyje (vietomis marštutas driekėsi 4,3 km virš jūros lygio) pradėjo skaudėti galvą, kai pratrūko susikaupęs nuovargis: „Viskas, pavargau, noriu pailsėti“. Bet išsimiegojus kitą rytą vėl norėjosi leistis į kelią. Arba priešingas momentas Puerto Igvasu, kai po maudynių baseine susėdome prieš vakarienę terasoje su šalto balto vyno taurėmis ir žvelgiant į priešais plytinčias džiungles apėmė toks visiško atsipalaidavimo jausmas, kai, atrodo, tarsi ištirpsti lėtai atslenkančioje vakaro vėsumoje.
Ar rekomenduočiau pakartoti šį maršrutą? Taip. Šalys nepaprastai gražios, įdomios, turinčios ką parodyti. Žinoma, galima maršrutą pildyti, nes liko dar daugybė įdomių neaplankytų vietų. Galima jį skaidyti į kelias dalis ir visai kitaip modifikuoti, bet tikrai įmanomas ir toks variantas. Jis džiugintų įvairove – dykumomis, miestais, kalnais, kriokliais!
Kitas dažnai užduodamas klausimas būna – ar labai brangu? Tiek Čilėje, tiek Argentinoje pragyvenimas (maistas, nakvynė turistams) didžiumoje vietų pigiau nei Lietuvoje, išskyrus treką Patagonijoje – kainos čia jau šauna aukštyn. Aišku, išlaidos priklausys, kokio lygio viešbučius ir valgymo vietas rinksitės – galite puikiai pavalgyti ir už 3 eurus, galite ir už keliolika kartų didesnę sumą – bet vėlgi, tai negalioja trekui Patagonijoje. Ten už alaus bokalą (0,5 litro) gali tekti mokėti 8 eurus, už labai vidutinio viešbučio lygio pusryčius – 11 eurų. Bet kuriuo atveju kelionės liūto dalį sudarys skrydžių kainos – tiek iš Lietuvos iki Pietų Amerikos, tiek šalių viduje – jos, t.y. šalys, tokios didelės, kad automobiliu ar traukiniu nelabai apvažiuosi.
Ir dar norėjote paklausti, ar saugu? Buvome daugybę kartų perspėti saugoti savo daiktus, ypač Valparaise, Kalamoje, bet mano asmeninė patirtis – tikrai saugu. Nors teko girdėti, kad kiti keliautojai rado apvogtus automobilius, neteko mobiliųjų telefonų ir pan.
Prisiklausę tokių pasakojimų, įvertinę, su kokiais orais teko susidurti kitiems keliautojams, kelionės pabaigoje galėjome pripažinti – mums iš tiesų labai sekėsi. Žinoma, būtų džiuginęs ir lėtesnis kelionės tempas, Santjagui skirta ne pusė, bet nors pusantros dienos, būtų patikę nueiti į paplūdimį Valparaise, ilgiau pasivaikščioti prie Perito Moreno ledyno.
Tačiau kai norisi daug patirti ir pamatyti, o laiko tam nėra itin daug, geriausiais įspūdžiais tenka mėgautis dideliais gurkšniais 🙂
• Įvertinkite, kad Indija – labai didelė šalis, tad visų garsių ir lankytinų objektų net ir per mėnesio atostogas tikrai nespėsite pamatyti.
• Apsispręskite, ką tikrai norite pamatyti ir suplanuokite maršrutą, nepamiršdami, kad kelionės iš miesto į miestą traukiniu gali trukti ir parą.
• Planuodami laiką nepersistenkite – Indijoje traukiniai labai dažnai vėluoja – dvi, tris keturias valandas – įvertinkite tai.
• Pasidomėkite, kokiu laiku geriausiai važiuoti į pasirinktą šalies dalį – klimatas skirtingose regionuose skiriasi.
• Keliaudami netikėkite rikšomis ir taksi vairuotojais, pasišovusiais pasiūlyti jums geresnį viešbutį, nes jūsų pasirinktas yra labai blogas, perpildytas ar tiesiog sudegė – jų siūlomų viešbučių vienintelis privalumas – siūlytojas gaus komisinių.
• Visur ir dėl visko derėkitės.
• Saugokite savo daiktus, ypač pinigus, pasus.
Kažkuriame iš miestų gidas mums išdavė pagrindinę kelionės po Indiją taisyklę: „Relax and enjoy” („Atsipalaiduokite ir mėgaukitės“). Patikėkite, ji ten tikrai praverčia.
Tikrai nepatingėkite ir prikabinkite prie lagamino kortelę su jūsų vardu, pavarde, telefono numeriu – jei netyčia jūsų lagaminas pasimestų, būtų paprasčiau surasti savininką. Taip, keliaujant lėktuvu jis pažymimas lipduku su visa informacija, bet būna labai įvairių situacijų. Su viena iš jų teko ir mums susidurti.
Skrydis į Bergamo oro uostą, iš jo – autobusu į Milano centrą, o čia jau mūsų laukė per Airnbnb užsakytas butas. Viskas aišku, viskas suplanuota. Atvykusios į Milano centrą neskubėjome lipti iš autobuso, nes sėdėjome pačiame viduryje ir mandagiai praleidome kaimynystėje su pulku vaikų įsitaisiusią juodaodžių šeimyną. Pagaliau išlipusi lauk pamačiau, kad mano lagaminas autobuso bagažinėje nustumtas kažkur į šoną, bendrakeleivės – apskritai į kitą pusę. Nuskubėjusi jo pasiimti ji grįžo persimainiusiu veidu: „Čia ne mano lagaminas...“ Taip, lagaminas identiškas, bet, deja, svetimas. Palikusi mane su šiuo, svetimuoju, laukti autobuso atvykimo aikštelėje, pati nuskubėjo kryptimi, kuria, atrodo, nuėjo daugiausiai tuo pačiu autobusu važiavusių žmonių. Grįžo dar niūresniu veidu – neaptiko jokių lagamino pėdsakų... Po keliolikos minučių likome dviese tuščioje autobusų atvykimo aikštelėje su šalia stovinčiu svetimu lagaminu. Akivaizdu, kad jis lėktuvu skrido kaip rankinis bagažas – jokių lipdukų, jokios informacijos apie savininką.
Tamsu, vėlus gruodžio 29-osios vakaras, tuščias Milanas ir absurdiška situacija – kur ir kaip ieškoti savojo lagamino ir ką daryti su šiuo, svetimuoju. Beviltiškai patrypčiojusios kokį pusvalandį ir nesulaukusios lagamino savininko ar savininkės, ryžomės jį atidaryti. Keli moteriški daiktai viršuje ir cigarečių dėžutės su perspėjančiais užrašais apie rūkymo žalą lietuvių kalba išdavė, kad jo savininkė greičiausiai lietuvė. O daugiau – jokios informacijos. Svarstėme įvairias galimas bendrakeleivės lagamino tolesnės kelionės versijas, ir kuo toliau, tuo neramiau darėsi. Juk savininkė galėjo įmesti svetimą lagaminą į nuomoto ar pasitikusio automobilio bagažinę ir klaidą pamatyti tik po kelių valandų, pasiekusi kelionės tikslą, pavyzdžiui, atvykus į kalnus, į slidinėjimo kurortą ar kitą nuo Milano gerokai nutolusį miestą. O mano bendrakeleivės lagamine taip pat nepalikta jokių jos kontaktų, bet ten, deja, saugiai įdėtas kompiuteris (juk lėktuve lagaminas, kaip rankinis bagažas buvo kartu su ja), suknelė, bateliai rytdienos spektakliui „La Scaloje“... Ką daryti? Buto šeimininkė jau seniai laukia mūsų, bet palikti draugę vieną Milano centre nesinori... Ir kiek reikės laukti?
Mintyse atsiprašiusi savininkės ryžausi atidžiau patikrinti lagamine sudėtus daiktus – gal pavyks atsekti kokius jos pėdsakus. Na, tikrai negražu ir nesmagu raustis po svetimą turtą, bet kito varianto, deja, nesugalvojau. Striukės kišenėje akį patraukė kažkoks lapelis su skaičiais, panašu, surašytomis išlaidomis: „Skrydis į Milaną – tiek ir tiek, traukinio bilietas į Ven. ar Ver. – tiek ir tiek...“
„Klausyk, bet mes čia šalia geležinkelio stoties? Gal lagamino šeimininkė nuėjo į stotį ir laukia traukinio važiuoti į Veneciją ar Veroną?“ – bandau spėlioti, mintimis jau tapatindamasi su Šerloku Holmsu.
Bendrakeleivė akimirksniu pagavusi mano mintį, nuskubėjo į traukinių stotį. Po dvidešimties minučių regiu per aikštę atskubančią draugę su lagaminu rankoje, o jai iš paskos paknopstomis bėga moteriškė. Pripuolusi prie manęs šioji stveria lagaminą, apsikabinusi padėkoja, palinki gerų Naujųjų ir dar greičiau nulekia atgal.
„Atbėgusi į stotį pamačiau, kad už 20 minučių traukinys į Veneciją. Kol angliškai aiškinau tik italų kalbą suprantantiems pareigūnams, kodėl jie turėtų praleisti mane iki traukinio, jis jau ir atvažiavo į peroną. Kol svarsčiau, lipti į traukinį ar eiti per peroną, pastebėjau į vagoną belipančią moterį su mano lagaminu...“, – išgirdau iš draugės mano nematytą istorijos dalį.
Abi labai tikėjomės, kad atgavusi savo lagaminą, nepažįstamoji spėjo į traukinį, paskutinį, tą vakarą važiuojantį į Veneciją.
Greitai išplėšusios iš užrašų knygelės lapelius, surašėme savo kontaktus ir tik įdėjusios juos į lagaminus, patraukėme link nuomojamo buto. Nuo tada keliaujant prie mūsų lagaminų, kuprinių visada yra kortelė su mūsų, jų savininkių kontaktais. Tai toks moralas 🙂
Gal kam pravers – keli komentarai keliaujantiems į Stambulą. Kadangi gavau šiuos patarimus dovanų iš ten laikinai gyvenančios draugės, dalinuosi jais su kitais. Tik atkreipiu dėmesį – šie mano patarimai iš 2019 metų gegužės mėn. kelionės, tad kainos gali būti pasikeitusios, ir gali būti daug daugiau variantų, kaip iš oro uosto atvykti į miesto centrą.
Kelionė labai dažnai prasideda oro uosto ir ieškoma praktinė informacija – kaip iš jo pasiekti miestą. Šįkart – iš naujojo, atokiai įsikūrusio oro uosto. Labai patogus variantas – Havaist autobusai. Priklausomai nuo krypties, važiuoja kas 15 – 30 min. Stoja prie pat oro uosto pastato, šalia galima įsigyti ir Stambulo transporto kortelę bei ją papildyti – yra ir automatai, ir kioskelis su pardavėju. Kortelė būtina, niekaip kitaip Stambulo visuomeniniame transporte atsiskaityti nepavyks. Ir sekite stoteles, kur išlipti iš autobuso, nes manoji pagal schemą turėjo būti trečia, realiai buvo pirma.
Bet šiaip visi – ir oro uoste, ir autobuse – labai paslaugūs, pasistengs jums padėti. Visuomeninis transportas (autobusai, metro, tramvajus, laivai) Stambule tikrai pigus, pvz., vienas važiavimas autobusu – apie 0,5 Eur. Ir visose šiose transporto priemonėse galima atsiskaityti ta pačia Stambulo transporto kortele.
Taksi kainos taip pat gerokai pigesnės nei Lietuvoje, labai patogu atsisiųsti taksi programėlę (aš naudojausi BiTaksi) – ja kviečiant automobilį nurodoma konkreti jūsų buvimo vieta, tad išvengiama procedūros angliškai nekalbančiam „centriukui“ paaiškinti, kur esate. Jų vairuotojai naudoja navigaciją, tad ir jus, ir jums reikiamą adresą suras be jūsų pagalbos. Viena rekomendacija – pasistenkite niekur nevažiuoti maždaug 16.30-18.30 val., nes pakliūsite į milžiniškus kamščius. Jei jau būtinai reikia kur nors važiuoti tuo laiku, pasistenkite, kad jūsų maršrutas apsiribotų tramvajumi ar metro. Beje, Google Maps programėlė, rodydama greičiausius kelionės variantus, metro kažkodėl stumia žemyn, primygtinai siūlydama rinktis autobusus, beviltiškai įstrigusius kamščiuose. Gal tiek apie transportą.
Toliau – trumpai apie maistą. Stambule jo daug, skanaus, už įvairią kainą. Puikiausiai papietauti galima už maždaug 1,5 Eur – tiek kainuos balik ekmek – šviežios keptos žuvies sumuštinis su duona ir salotomis. Tikrai skanu! Pavyzdžiui, prie Galatos tilto. Tik nepatingėkite pereiti tiltu į kitą pusę, truputį toliau nuo visų turistinių objektų ir pakrantėje rasite puikių vietų. Kur jau kur, bet Stambule ir gatvės maistu, ir greitu maistu galima tikrai drąsiai mėgautis.
O jei norisi skanios vakarienės su nuostabiu vaizdu, labai rekomenduoju 5. Kat Restaurant Bar – labai puikus maistas, geras aptarnavimas ir fantastiški vaizdai į Bosforą. Vienas iš puikiųjų terasose įsikūrusių Beyoglu rajono restoranų. Tik kai prieisite prie nieko neišsiskiriančio daugiaaukščio, negalvokite, kad paklydote, o drąsiai kilkite liftu iki viršaus. Taip, restoranas įsikūręs daugiabutyje.
Dėl lankytinų objektų – čia jau kiekvienas turi pasirinkti, kas kam patinka. Mano šios kelionės atradimas (vėlgi po rekomendacijų) – 1600 metų senumo Theodosius Cistern. Niekuo nenusileidžia Basilica Cistern, tik nėra jokių eilių ir kol kas nereikia mokėti. Beje, dar dėl kainų – jei užsuksite į garsųjį prieskonių turgų, neskubėkite pirkti ir pirma palyginkite kainas. Atkreipkite dėmesį, aišku, į kokybę, bet mano pastebėjimu – kainos kur kas mažesnės išėjus iš turgaus pastato, jo prieigose, nei pastato viduje.
O kur apsistoti? Na, manau, tikra neverta taikytis į patį senamiestį, prie pagrindinių lankytinų objektų. Mano asmenine nuomone, idealu susirasti laikinus namus Stambule kažkur netoli Galatos bokšto, nes ir pagrindiniai lankytini bus netoli, ir populiaroji Istiklal gatvė šalia, ir barų, parduotuvių nereikės toli ieškoti, ir kainos patrauklesnės 🙂
Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Mes aplankėme ir populiariausias lankytinas vietas, vadinamą „auksinį trikampį“, ir ilsėjomės Goa.
Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.
Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.
Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.
Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.
„Relax and enjoy“
Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.
Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros automobilis sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.
„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ - komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.
Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos...“
Indiško aptarnavimo subtilybės
Arbatpinigių Indijoje tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.
Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.
Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse. Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne taip suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galima baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių...
O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.
Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams, skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.
Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkų artistiškumu ir sugebėjimu įtikinėti. Nepadeda nei aiškinimai, kad neturi pinigų, kad nepatinka spalvos ir panašiai. Visiems šiems argumentams surandama kontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.
Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.
Dar keli praktiniai patarimai, susiruošusiems į Indiją.
