Kelionės laikas – liepos 10-13 d.

Didžioji Britanija

Keliones paprastai mėgstu planuoti pati. Šį kartą viskas buvo kitaip. Skridau į Angliją aplankyti netoli Mančesterio gyvenančių draugų, todėl mielai pasinaudojau galimybe pamatyti šį kraštą vietinių akimis. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes draugų dėka per kelias dienas pamačiau viduramžius menantį Česterį (Chester), mažus Anglijos miestelius, įspūdingus Rievaulkso (Rievaulx) abatijos griuvėsius, istorija alsuojantį Jorką (York) ir labai skirtingus Mančesterio (Manchester) veidus.

Prie gerų įspūdžių prisidėjo ir orai – kai iš Vilniaus važiavau į Kauno oro uostą, automobilį kelis kartus skalbė lietus, o prietaisų skydelis rodė +13. Liverpulis pasitiko saule ir beveik triskart šiltesniu oru – +35. Visa laimė, kitomis dienomis oro temperatūra normalizavosi.

Taigi, jei keliausite į tuos kraštus aplankyti draugų ar giminaičių – kelios idėjos, ką galima aplankyti netoliese.

Pirmoji pažintis su Anglija – Česteris

Į Liverpulį (Liverpool) atskridau popietę ir iškart prasidėjo mano pažintis su Anglija. Tiesa, ne nuo Liverpulio, kaip galima buvo tikėtis, bet nuo Česterio.  

Jo istorija mena romėnų laikus: maždaug 79-ais mūsų eros metais čia buvo įkurta legionierių tvirtovė. Vėliau miestas augo, keitėsi, viduramžiais tapo svarbiu prekybos centru ir pasienio miestu prie Velso, tačiau iki šių dienų išsaugojo skirtingų epochų elementus.

Bene geriausias būdas apžiūrėti Česterį – apeiti miestą jo senosiomis sienomis. Česteris didžiuojasi seniausiomis išlikusiomis gynybinėmis sienomis, dalies jų istorija siekia beveik du tūkstančius metų, nors dabartinį jų vaizdą formavo ne tik romėnai, bet ir vėlesni amžiai.

Mes sienomis apėjome praktiškai visą senąją Česterio dalį, ir nuo viršaus miestas atsiveria vis kitaip: vienoje pusėje – senos gatvelės ir bažnyčių bokštai, kitoje – žaluma, upė ir net žirgų lenktynių trasa. Būtent ji – Chester Racecourse – man tapo viena iš netikėtų miesto detalių. Nors praėjome pro čia dar tik besiruošiant lenktynėms, buvo įdomu stebėti pasiruošimą renginiui, besirenkančius žmones.

Einant sienomis galima pamatyti ir vieną žinomiausių Česterio simbolių – Eastgate laikrodį, iškilusį virš buvusių rytinių miesto vartų. Senamiestyje taip pat išlikusios garsiosios Chester Rows – dviejų lygių galerijos su parduotuvėmis ir praėjimais. Mieste dar aplankėme išlikusį romėnų amfiteatrą, parką, praėjome pro pilį.

Visgi didžiausią įspūdį Česteryje paliko katedra – savo dydžiu, erdvėmis, spalvotais vitražais, pro kuriuos besiskverbiantys saulės spinduliai nuspalvina šventovės vidų. Nepaprastai didinga ir tuo pačiu jauki, stulbinanti ir kviečianti susikaupti.

Viduramžiais čia veikė benediktinų vienuolynas, o jį uždarius bažnyčia išliko ir 1541 metais tapo naujai įsteigtos Česterio vyskupijos katedra. Pastatas ne kartą keistas ir restauruotas, saugantis savyje skirtingų laikmečių žymes.

Labai mielas vidinis kiemelis su fontanėliu ir skulptūra, apsuptas žydinčių gėlių.

Dar vieną Česterio veidą pamatėme nusileidę prie Dee upės. Vos kelios minutės nuo viduramžiško senamiesčio – ir atmosfera visai kita. Žaluma, promenada, vanduo, laiveliai – tarsi būtume persikėlę į nedidelį kurortinį miestą.

Man apskritai Česteris paliko labai gerą  įspūdį. Miestas istorinis, bet ne užkonservuotas laike – jame gyvenama, pramogaujama, o už kelių žingsnių gali vaikščioti beveik dviejų tūkstančių metų istoriją menančiomis sienomis.

Rievaulkso abatija – kai griuvėsiai įspūdingesni už rūmus

Šeštadienį draugai suplanavo ilgesnę išvyką, kurios centre – man didžiausias šios kelionės netikėtumas –  Rievaulkso abatija (Rievaulx Abbey). Iki kelionės apie šią vietą nieko nežinojau. Gal todėl įspūdis buvo dar stipresnis.

Šiaurės Jorkšyro slėnyje dunksantys vienuolyno griuvėsiai iš tolo primena istorinio filmo dekoraciją. Ir tai, kas išlikę, tėra dalis vieno svarbiausių viduramžių Anglijos vienuolynų.

Rievaulkso abatija buvo įkurta 1132 metais ir tapo pirmuoju cistersų vienuolynu Šiaurės Anglijoje. XII amžiuje, ypač garsaus abato Aelredo laikais, čia gyveno ir dirbo maždaug 650 žmonių – vienuolių ir pasauliečių brolių. Vienuolynas buvo ne tik religinis, bet ir svarbus ekonominis centras, valdęs didelius žemės plotus, ūkius ir kitą turtą.

Cistersai siekė paprastesnio, nuo pasaulietinio gyvenimo atskirto gyvenimo, todėl vienuolynams rinkdavosi nuošalias vietas. Rievaulkso  slėnis tam tiko idealiai – aplink miškai ir kalvos, šalia teka Rye upė.

Tačiau XVI amžiuje vienuolyno gyvenimas baigėsi. Anglijos karaliui Henrikui VIII nutraukus ryšius su Roma, pradėta uždarinėti vienuolynus. 1538 metais Rievaulkso abatija buvo panaikinta, o pastatai ilgainiui pradėti ardyti ir naudoti kaip statybinių medžiagų šaltinis.

Paradoksalu, tačiau būtent griuvėsiai vėliau suteikė abatijai antrą gyvenimą. XVIII–XIX amžiais romantizmo epochos dailininkams ir keliautojams tokios vietos tapo grožio, praeinančio laiko ir prarastos didybės simboliu. Rievaulkso abatijos griuvėsiai buvo tapomi, piešiami ir lankomi būtent dėl tokio dramatiško vaizdo.

Vaikštinėdama labai gerai supratau tokį šios vietos populiarumą. Iš tiesų, kartais griuvėsiai gali būti įspūdingesni už puikiai išlikusį pastatą, nes jie palieka daug vietos fantazijai. Žiūrėdama į milžiniškas bažnyčios sienas, langų angas ir kolonų likučius gali bandyti įsivaizduoti, kokio dydžio buvo visas kompleksas, kaip čia prieš aštuonis ar devynis šimtus metų vaikščiojo vienuoliai, kur buvo jų gyvenamosios patalpos, valgykla, kapitulos salė, kaip aidėjo bažnyčioje giedamos giesmės. Ir dar – visi tie griuvėsiai bent jau man labai gražūs vizualiai. Žinoma, prie tokio įspūdžio prisidėjo ir puikus, saulėtas oras.

Jorkas – du tūkstančiai metų istorijos ir šeštadienio šurmulys

Šeštadienį dar spėjome apslankyti Jorke (York). Jeigu Česteris pirmąją dieną pasirodė jaukus ir gana ramus, tai Jorkas šeštadienio popietę mus pasitiko pilnomis gatvėmis žmonių ir smagiu savaitgalio šurmuliu.

Tačiau už to šurmulio slypi beveik dviejų tūkstančių metų istorija. Romėnai miestą, tuomet vadintą Eboracum, įkūrė 71 metais. Vėliau jis tapo svarbiu anglosaksų centru, o IX amžiuje miestą užėmę vikingai vadino jį Jorvik. Viduramžiais Jorkas išaugo į vieną svarbiausių Anglijos miestų ir religinį Šiaurės Anglijos centrą. Šiuos skirtingus istorijos sluoksnius mieste galima matyti iki šiol.

Vienas žinomiausių Jorko vaizdų – The Shambles, siaura viduramžius menanti gatvė su senais mediniais namais, kurių viršutiniai aukštai tarsi svyra vienas į kitą. Mieste taip pat išlikusi ilga viduramžių sienų sistema. Virš visko dominuoja milžiniška York Minster katedra. Dabartinės gotikinės katedros statybos prasidėjo XIII amžiuje ir tęsėsi kelis šimtmečius. Ypač garsūs jos viduramžių vitražai – katedra turi išskirtinę jų kolekciją. Deja, į vidų šį kartą patekti nespėjome, ir net iš išorės negalėjome jos gerai apžiūrėti, nes dalį fasado slėpė statybiniai tentai.

Tačiau ir be apsilankymo katedroje miestas paliko gerą įspūdį – mėgavomės ne muziejais ar atskirais pastatais, o pačiu miestu. Pasivaikščiojome po jo centrą, stebėjome šeštadienio šurmulį, o vakarą užbaigėme malonia vakariene.

Tiksliau, vakaras tuo nesibaigė. Grįžę dar nuvažiavome į Ročdeilio (Rochdale), miesto, kuriame gyvena mano draugai, centrą pasigėrėti tamsoje įspūdingai apšviesta rotuše (Rochdale Town Hall) – įspūdingu XIX amžiaus neogotikinės architektūros šedevru.

Dar viena įdomi patirtis – vietinių futbolo sirgalių emocijos pub‘e (kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas). 🙂

Sekmadienis – pagaliau Mančesteris

Nors skridau aplankyti netoli Mančesterio (Manchester) gyvenančių draugų, pačiam Mančesteriui skyrėme tik trečią kelionės dieną – sekmadienį. Ir gal net gerai, nes po Česterio ir Jorko jau buvau pamačiusi kelis labai skirtingus Anglijos veidus. Mančesteris buvo dar kitoks.

Tai didelis miestas, kurio turbūt neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu. Vienoje vietoje – viduramžių katedra, kitoje – raudonų plytų fabrikai ir sandėliai, primenantys pramonės revoliuciją. Dar kitur – modernūs pastatai, restoranai ir gyvybingi šiuolaikiniai rajonai.

Mančesteris laikomas vienu svarbiausių pramonės revoliucijos miestų ir dažnai vadinamas pirmuoju pasaulio industriniu miestu. XVIII–XIX amžiais tekstilės, ypač medvilnės, pramonė jį pavertė milžinišku gamybos centru. Fabrikų, sandėlių, kanalų ir geležinkelių sistema pakeitė ne tik patį Mančesterį. Oficialus miesto turizmo gidas Mančesterio raidą pristato kaip pirmojo pasaulio industrinio miesto istoriją. Todėl vaikštant po buvusius industrinius rajonus verta žiūrėti ne tik į atskirus pastatus. Raudonų plytų sandėliai, kanalai ir buvę fabrikai yra didžiulės ekonominės ir socialinės transformacijos palikimas.

Visai kitoks Mančesteris atsiveria prie Mančesterio katedros (Manchester Cathedral). Dabartinio pastato istorija daugiausiai siejama su XV amžiumi. Antrojo pasaulinio karo metais, per 1940-ųjų Mančesterio bombardavimą, katedra smarkiai nukentėjo – buvo sunaikintos koplyčios, vargonai, išdaužyti langai, o restauracija užtruko iki 1957 metų.

O pasisukus nuo katedros į kitą pusę – aukštyn kyla šiuolaikinio miesto daugiaaukščiai.

Mančesterio Gay Village ir Alanas Turingas

Dar vienas visiškai kitoks miesto veidas – Gay Village, susitelkęs aplink Kanalo gatvę (Canal Street). Tai vienas žinomiausių LGBTQ+ rajonų Didžiojoje Britanijoje, šiandien pilnas barų, klubų, restoranų. Tačiau čia yra ir vieta, primenanti gana skaudžią XX amžiaus Britanijos istoriją – šalia esančiame parke (Sackville Gardens) stovi paminklas matematikui ir kompiuterių mokslo pradininkui Alanui Turingui.

A. Turingas Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Bletchley Park ir atliko vieną svarbiausių vaidmenų britams mėginant iššifruoti nacistinės Vokietijos „Enigma“ kodus. Vėliau jis dirbo ir Mančesteryje, kur prisidėjo prie ankstyvųjų kompiuterių kūrimo. Tačiau jo paties gyvenimas baigėsi tragiškai. 1952 metais A. Turingas buvo nuteistas už homoseksualius santykius. 1954 metais jis mirė, oficiali mirties priežastis – savižudybė. Jo paminklas Gay Village pašonėje gerai iliustruoja, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė visuomenė.

Šiandien Mančesteris – miestas, nebandantis paslėpti savo skirtingų sluoksnių. Viduramžiai, pramonės revoliucija, darbininkų istorija, muzika, universitetai, LGBTQ+ kultūra, futbolas, nauji dangoraižiai – jame sutelpa visa tai. Man jis pasirodė įdomus būtent savo nevienodumu.

Pirmadienį reikėjo grįžti į Liverpulio oro uostą. Tačiau ir paskutinę dieną nevažiavome tiesiai į tikslą – dar pasukome per mažesnius miestelius, pasigėrėjome Anglijos peizažais.

P. S. Kaip žinote, Anglija nėra Europos Sąjungos narė, keliaudama naudojausi lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 11,49 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą. Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės laikas: 2026 m. birželio 8 - 11 d.

Šalis: Ispanija

„Kas gi čia dabar?“ – su nuostaba žvelgiau pro automobilio langą į staiga jūros pakrantėje tarsi iš niekur iškilusius dangoraižius, ypač gerai matomus negausios, žemaūgės augalijos fone.

Tokia prieš pora metų buvo mano pirmoji pažintis su Benidormu, Ispanijos miestu, įsikūrusiu Viduržemio jūros pakrantėje. Iš tiesų buvo labai netikėta važiuojant iš Alikantės link Valensijos pakeliui išvysti dangoraižių miestą.

Tad dabar, pakviesta Visit Benidorm su kolegomis žurnalistais / tinklaraštininkais iš Latvijos ir Estijos atvykti į Benidormą, jau žinojau ko tikėtis. Tiksliau – buvo smalsu susipažinti su šiuo keistokai atrodžiusiu miestu.

Nuo jūros ir dangoraižio terasos prasidėjusi pažintis

Artimiausias iki šio miesto – Alikantės oro uostas. Iš jo 45 min. automobiliu ir mes jau Benidorme. Prisipažinsiu – pirmasis įspūdis atvykus į Benidormą buvo kiek netikėtas. Jausmas toks, lyg būčiau ne Ispanijos pakrantėje, o kokiame nors Amerikos didmiestyje prie vandenyno. Vienoje pusėje – aukšti viešbučių ir apartamentų bokštai, kitoje – Viduržemio jūra, o promenada pilna žmonių, besimėgaujančių šilta birželio popiete.

Pasisekė – mūsų viešbutis „Barceló Benidorm Beach“ įsikūręs pačiame miesto centre, vos keli žingsniai nuo Levante paplūdimio, bet kiek nuošaliau nuo judriausių vietų. Iš balkono atsiveria puikus vaizdas į Viduržemio jūros platybes. Bet negi tik žiūrėsiu į ją? Rengiuosi maudymosi kostiumėlį, imu rankšluostį ir leidžiuosi žemyn. Paplūdimys smėlėtas, jūros vanduo – skaidrus ir šiltas, temperatūra pirmomis birželio dienomis – +21 laipsnis. Pats laikas atidaryti maudymosi sezoną, nes Lietuvoje iki šiol buvo ganėtinai vėsu, ežerų ir jūros vanduo maudynėms dar gerokai per šaltas.

Pirmoji pažintis su Benidormo paplūdimiais ir jūra įvyko. Antroji dalis – pažintis su jo dangoraižiais. Mūsų kelionės organizatoriai tam pasirinko puikų laiką – saulėlydį. Su kolegomis ir mūsų šauniuoju palydovu Jorge susitinkame viešbučio fojė ir patraukiame į visai šalia esančią „La Terrasse“. Esame vieni pirmųjų svečių, tad galime stebėti visą saulėlydžio programą: kaip skirtingai atrodo pakrantė ir dangoraižiai keičiantis šviesai – nušviesti saulės, vėliau – jos besileidžiančios spindulių, dar vėliau – nuauksinto vakarinio dangaus fone.

Terasoje ir vakarieniaujame, o vakarienę baigiame desertu. Vieno garsiausių savo kartos Ispanijos šefų Fran Segura firminis saldus akcentas restorano „La Terrasse“ desertų meniu – šokoladinis tortas „20° Šiaurės, 2° Pietų“, pelnęs geriausio pasaulyje šokoladinio torto apdovanojimą. Beje, skoniu jam nenusileido ir kiti ragauti desertai.

Žvejų kaimas, tapęs dangoraižių miestu

Dar prieš mažiau nei šimtmetį Benidormas buvo nedidelis žvejų kaimelis. Vietiniai vertėsi žvejyba, migdolų ir alyvuogių auginimu, o apie milijonus turistų niekas net nesvajojo.

Viskas pasikeitė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai miesto meru tapo Pedro Zaragoza Orts, šias pareigas ėjęs 1950-1967 metais. Šiandien jis laikomas žmogumi, sukūrusiu šiuolaikinį Benidormą.

Jo vizija tiems laikams buvo itin drąsi. Tuo metu, kai dauguma Ispanijos kurortų plėtėsi į plotį, užimdami vis didesniu pakrančių plotus, Pedro Zaragoza pasiūlė priešingą modelį – statyti miestą aukštyn. Taip atsirado garsusis Benidormo vertikalusis modelis, dėl kurio miestas šiandien primena mažąjį Manhataną prie Viduržemio jūros.

Meras, važiavę pas Franką dėl bikinių

Tačiau bene garsiausia istorija apie šį merą susijusi ne su dangoraižiais.

Šeštajame dešimtmetyje Franko valdomoje Ispanijoje buvo nepadoru moterims paplūdimiuose dėvėti bikinius. Tuo metu užsienio turistės jau buvo pripratusios prie laisvesnių paplūdimio taisyklių, todėl meras suprato, kad draudimai gali pakenkti miesto ateičiai. Pasakojama, kad Pedro Zaragoza sėdo ant savo motorolerio „Vespa“ ir nuvažiavo daugiau nei 400 kilometrų į Madridą prašyti generolo Francisco Franco leisti moterims paplūdimiuose dėvėti bikinius. Legenda sako, kad jam pavyko.

Tiesa, šis sprendimas buvo priimtinas ne visiems miestelėnams. Kiti, melsdamiesi už šį miestą, 1961-aisiais ant šalimais esančio kalno šlaito atnešė ir pastatė kryžių, tapusį populiariu turistų lankomu objektu, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Istorija apie bikinius tapo Benidormo identiteto dalimi, o pats Pedro Zaragoza laikomas žmogumi, kuris ne tik pakeitė miesto veidą, bet ir padėjo pagrindus Ispanijos masinio turizmo sėkmei.

3 mln. turistų per metus  

Šiandien Benidorme nuolat gyvena apie 77 tūkst. žmonių, tačiau realus žmonių skaičius mieste nuolat svyruoja nuo 150 iki 400 tūkstančių. Vidutiniškai mieste vienu metu būna daugiau nei 250 tūkst. žmonių.

Per metus Benidormą aplanko daugiau kaip 3 mln. turistų, kurie sugeneruoja daugiau nei 16 mln. nakvynių. Pagal šį rodiklį jis nusileidžia tik Madridui ir Barselonai. Mieste yra daugiau nei 90 tūkst. turistams skirtų apgyvendinimo vietų.

Įspūdinga tai, kad visa ši turistų masė telpa vos 38 kv. km teritorijoje. Būtent dėl to miestas laikomas vienu efektyviausių turizmo valdymo pavyzdžių Europoje. Vidutinis turistų pasitenkinimo rodiklis – beveik 79 balai iš 100.

Argumentas, raukantiems nosį dėl dangoraižių – paradoksalu, tačiau būtent aukštybinė statyba padėjo išsaugoti didelę dalį aplinkinių gamtinių teritorijų nuo užstatymo.

Beje, skirtingai nuo čia paminėtos Barselonos ar kitų Ispanijos miestų, Benidormo gyventojai džiaugiasi atvykstančiais turistais – pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Ypač po Covid pandemijos, kai turėjo progos pamatyti savo miestą, apleistą turistų. Kurortas labai populiarus tarp britų turistų, kurie, atrodo, ne tik džiugina, bet ir sukelia rūpesčių turizmo atstovams.

Paplūdimiai, dėl kurių čia važiuoja milijonai

„Tai ideali vieta gyventi: puikus klimatas, grynas oras, nes šalia nėra jokių įmonių, puikus ir šviežias maistas iš šalia esančių daržų ir šiltnamių, skaidrus jūros vanduo“, – negailėjo liaupsių savo miestui mus džipu po Benidormo apylinkes vežiojęs vairuotojas.

Visgi labiausiai tarp turistų miestą garsina du pagrindiniai smėlio paplūdimiai – Levante ir Poniente. Juos skiria senamiestį vainikuojanti uola, ant kurios įsikūręs garsusis Viduržemio jūros balkonas – Balcón del Mediterráneo.

Levante paplūdimys yra apie 2 kilometrų ilgio. Tai gyviausia miesto dalis, kurioje verda kurortinis gyvenimas. Čia gausu kavinių, restoranų, vandens pramogų ir žmonių bet kuriuo paros metu.

Poniente paplūdimys driekiasi beveik 3 kilometrus. Jis atrodo ramesnis, erdvesnis ir labiau mėgstamas šeimų, vyresnio amžiaus poilsiautojų ir vietinių.

Dar viena įdomi vieta – mažytis Mal Pas paplūdimys tarp abiejų didžiųjų pakrančių. Nors jis gerokai mažesnis, daugelis vietinių jį laiko jaukiausiu visame mieste.

Beje, jei paplūdimyje pasiilgsite intelektualesnės veiklos, prašom – užsukite į šalia jūros įrengtą biblioteką ir paskaitykite knygą, pažaiskite šachmatais. Yra paplūdimys ir neįgaliesiems – čia jiems įrengtas patogus privažiavimas, o taip pat jų čia laukia specialūs vežimėliai, kuriais galima patogiai važiuoti per smėlį, įvažiuoti į jūrą.

Vaikštant promenada į akis krito keisti meno kūriniai – ant laibo stovo pritvirtintos vaikiškos žaislų ar čiulpinukų „skulptūrėlės“. Pasirodo, tai orientyras pasimetusiems vaikams – jie tikrai atkreips dėmesį, kad su mama ir tėčiu buvo prie  traktoriaus ar „čiupa čiups“.

Senamiestis ir Viduržemio jūros balkonas

Šiaip pačiame Benidorme lankytinų vietų nėra daug. Įdomesnė yra senoji miesto dalis. Būtent čia prasidėjo Benidormo istorija, kai jis dar buvo nedidelis žvejų kaimelis. Siauros gatvelės, baltai dažyti namai, mažos aikštės ir jaukios kavinės leidžia bent trumpam pamiršti, kad vos už kelių šimtų metrų stūkso dešimtys aukštų pastatų.

Vienas gražiausių senamiesčio kampelių – jau minėtas Viduržemio jūros balkonas. Kadaise čia stovėjo tvirtovė, saugojusi miestą nuo piratų antpuolių, o šiandien tai viena labiausiai fotografuojamų vietų visame Benidorme. Nuo balkono atsiveria vaizdas į abu pagrindinius miesto paplūdimius, uostą, o apačioje ošia bangos, daužydamos baltas uolas. Balkonas ir šalia esanti aikštelė – populiari miesto svečių vakaro vieta.

Poilsis ištisus metus

Nors daugeliui Benidormas asocijuojasi su vasaros atostogomis, poilsiautojų jis laukia ištisus metus, nes saulės ir šilumos čia užtenka ir žiemos mėnesiais. Jūroje maudytis jau bus per šalta, bet galima rinktis kitas veiklas.

Pavyzdžiui, vieną jų išbandėme ir mes – pasivažinėjome elektriniais dviračiais po Sierra Helada parką (Parque Natural Sierra Helada). Šiaip nesu didelė dviračių gerbėja, bet ši išvyka tikrai patiko, nes miesto infrastruktūra puikiai pritaikyta dviratininkams, įrengta apie 120 km dviračių patogių takų. Vos keli kilometrai nuo dangoraižių ir triukšmingų promenadų – ir jau važiuoji tarp pušų, uolų bei Viduržemio jūros panoramų. Ir minti, kai dviratis elektrinis, nėra labai sunku 🙂

Sierra Helada garsėja įspūdingomis pakrantės uolomis, pėsčiųjų bei dviračių maršrutais. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria vieni gražiausių vaizdų visoje Kosta Blankoje.

Įdomi atrakcija – išvyka džipais po miesto apylinkes. Vos už keliolikos minučių kelio prasideda kalnai, migdolų sodai, alyvmedžių giraitės ir nedideli kaimai. Sustoję apžvalgos aikštelėse apžvelgėme visą Benidormą iš viršaus. Iš čia ypač gerai matyti garsusis vertikalusis modelis. Dangoraižiai užima santykinai nedidelę teritoriją, o aplinkinė gamta išlieka beveik nepaliesta.

Man kaip vienas iš lankytinų objektų pasirodė ir  garsusis „Asia Gardens Hotel“. Jeigu kas nors man būtų pasakęs, kad netoli Benidormo pasijusiu lyg Tailande ar Balyje, būčiau vargiai tuo patikėjusi. Tropiniai sodai, palmės, bambukai, vandens telkiniai ir egzotiška augmenija sukuria visai kitokią atmosferą nei įprasti Viduržemio jūros kurortai. Viešbutis priklauso ispanų šeimai iš Madrido ir tikrai nėra pigus. Viešnage jame džiaugėsi aktoriai Penelope Cruz, Joan Collins, Bruce Willis, futbolininkas Zinedine Zidane, tenisininkas Novak Djokovic ir kiti.

Besidomintiems vynais, gali būti įdomu apsilankyti ir šalia Benidormo esančioje Enrique Mendoza vyninėje. 1989 metais įkurta vyninė šiandien laikoma viena svarbiausių Alikantės regione. Jos įkūrėjas E. Mendoza buvo vienas pirmųjų, nusprendusių įrodyti, kad šiame krašte galima gaminti aukščiausios kokybės vynus.

Na o mėgstantys aktyvų poilsį, gali išsinuomoti automobilį ir pakeliauti po apylinkes. Mes prieš pora metų keliavome po jas lapkričio mėnesį ir radome daug puikių žygių po apylinkes variantų, plačiau – čia.

Benidormas per skonio receptorius

Per kelias dienas Benidorme ne kartą įsitikinau, kad šis miestas gali pasiūlyti ne tik saulę ir jūrą.

Pirmąjį vakarą mūsų laukė pažintis su ispaniška tapų kultūra. Mažos užkandžių porcijos čia nėra vien maistas – tai bendravimo būdas.

Kitą dieną Poniente paplūdimyje ragavome bene garsiausią Valensijos regiono patiekalą – paeliją. Nors pasaulyje ji dažnai laikoma tiesiog ryžių patiekalu, vietiniai į jos gamybą žiūri beveik pagarbiai. Kiekvienas restoranas turi savo receptą, o diskusijos, kokia paelija yra „tikra“, Ispanijoje gali tęstis labai ilgai.

Malonia staigmena tapo ir paskutinio vakaro vakarienė. Benidormo virtuvėje susitinka tradiciniai Viduržemio jūros produktai ir šiuolaikinės gastronomijos idėjos. Čia netrūksta šviežios žuvies, jūros gėrybių, ryžių patiekalų, vietinių vynų ir kūrybiškai interpretuojamų regioninių receptų.

Turistinio miesto užkulisiai

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip, Benidormas man pasirodė esantis miestas, kuris nuo pat pradžių buvo kuriamas galvojant apie turistus. Ne atsitiktinai išaugęs kurortas, o nuosekliai suplanuotas projektas, kuriame viskas – nuo gatvių ir paplūdimių iki viešojo transporto, prieinamumo žmonėms su negalia ir išmaniųjų technologijų – tarnauja tam, kad čia būtų patogu gyventi ir ilsėtis.

Visi pagrindiniai paplūdimiai pritaikyti žmonėms su negalia. Įrengti specialūs takai, pandusai, poilsio zonos ir kita infrastruktūra, leidžianti mėgautis jūra visiems. Vaikščiodami atkreipėme dėmesį, kad centrinėje miesto dalyje praktiškai niekur nėra šaligatvių bortelių, o dalis Viduržemio jūros balkono atitvaro – iš stiklo. Tam, kad atsiveriančiu vaizdu galėtų gėrėtis ir atvažiuojantys neįgaliojo vežimėliu.

Kai dangoraižiai tampa tvarumo simboliu

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti priešingai, Benidormas laikomas vienu tvariausių Europos turistinių miestų.

Net 61 proc. savivaldybės teritorijos yra saugoma. Miestas sąmoningai pasirinko augti aukštyn, o ne plėstis į aplinkines teritorijas. Dėl to buvo išsaugotos gamtinės zonos ir sumažintas infrastruktūros poreikis. Čia net 75 proc. kelionių vyksta pėsčiomis. Miestas turi apie 120 kilometrų dviračių takų ir daugiau kaip 13 kilometrų pėsčiųjų zonų.

Dar labiau nustebino faktas, kad nors turistų skaičius per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugiau nei 40 proc., bendras atliekų kiekis sumažėjo daugiau nei 8 proc. Miestas išvalo visas nuotekas, o daugiau nei trečdalis vandens panaudojama pakartotinai.

Neatsitiktinai Benidormas pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už tvarumą, prieinamumą ir išmanųjį valdymą. Jis laikomas vienu pažangiausių Europos išmaniųjų turistinių miestų ir 2025 metais buvo pripažintas Europos žaliojo išmaniojo turizmo pionieriumi.

Vienas įdomių mūsų programos punktų buvo apsilankymas Benidorm Smart Office centre.

Čia supratau, kad miestas gyvena ne tik paplūdimių ritmu. Specialios sistemos realiu laiku stebi paplūdimių užimtumą, automobilių srautus, oro kokybę, vandens būklę, parkavimo vietas ir daugybę kitų rodiklių. Šie duomenys naudojami ne turistams privilioti, o turizmui valdyti. Tikslas – užtikrinti, kad vietiniams būtų patogu gyventi, o aplinka nepatirtų perteklinio krūvio. Stebint, kaip veikia ši sistema, tapo aišku, kad Benidormas šiandien konkuruoja ne vien saulėtais orais ar paplūdimiais, bet ir gebėjimu protingai valdyti miestą.

Keli praktiniai patarimai:

☀️ Geriausias laikas pažinti Benidormą – pavasaris ir ruduo. Tuomet maloniausia tyrinėti Sierra Helada parką, senamiestį ir apylinkes, o paplūdimiuose nėra vasarai būdingų minių.

☀️Atidžiai rinkitės, kur apsistoti – Levante paplūdimys triukšmingesnis, jo pabaiga ypač mėgiama britų turistų, Poniente – ramesnis. Mes buvom apsistoję viešbutyje „Barceló Benidorm Beach“, Levante paplūdimio pakraštyje, su terasa ir baseinu ant stogo. Patiko.

☀️Terasos saulėlydžiui ir vakaro kokteiliui:

• La Terrasse Benidorm;
• Selvático Benidorm.

☀️Vietos, kur skaniai valgėme:

• Restaurante Ulía (valgėme tradicinę paeliją);
• Exótico Benidorm (moderni virtuvė, originaliai patiekiamas tradicinis maistas);
• La Tapería (tapų restoranas);
• La Fava (Fusion – tradicinė virtuvė).

Kelionės laikas: 2026 m. balandžio 15 – 22 d.

Šalis: Portugalija

Jei nuoširdžiai, keliauti į Azorus paskatino žalia spalva. Taip, po gražios baltos žiemos kovą Lietuvoje galėjai tik kur ne kur pastebėti taip pasiilgtą žalią lopinėlį, o Azorų salų nuotraukos vėrė akis penkiasdešimčia vienas už kitą sodresnių žalių atspalvių.

Ir ką – balandžio viduryje aš jau toje žalumoje – žaliausioje iš žalių San Migelio (São Miguel) saloje.

1 diena. Ilgas kelias iki Atlanto vidurio

Skrydis iš Vilniaus į Ponta Delgadą nebuvo iš tų „greitai nuskridom ir jau geriam sangriją“. Azorai yra gana toli nuo Europos žemyninės dalies, tad ir kelionė maršrutu Vilnius – Oslas – Lisabona – Ponta Delgada truko visą dieną. Ir dar su šiokiu tokiu stresu Lisabonos oro uoste, kai galimybė spėti į kitą lėktuvą buvo pakibusi ant plauko. Laimė, viskas baigėsi gerai ir vėlų vakarą sėkmingai pasiekiau mūsų laikinus namus San Migelio saloje, mažame Remedios kaimelyje, kur mūsų jau laukė Aleksandras ir vakarienė.

2 diena. Vulkano kraterio ežerai, apleistas viešbutis ir maudynės Atlante

Ryte pro langus plieskia saulė. Mūsų namas kažkaip keistai įsikomponavęs ant šlaito ir turi kažkiek (taip ir nesukaičiavau) terasų, tad kurioje gerti rytinę kavą – sunku apsipręsti 🙂 Kadangi orų prognozės žada mums itin lietingą savaitę, šiandien – vienintelė saulėta diena, mūsų vadas – gidas Ignas keičia išankstinius planus ir renkamės žygį aplink garsųjį Sete Cidades (Septynių miestų) ežerą – vieną įspūdingiausių vietų visame Azorų salyne.

Sete Cidades yra milžiniškas vulkaninis krateris su dviem ežerais – vienas atrodo mėlynas, kitas žalias. Vietiniai pasakoja legendą apie įsimylėjėlius, kurių ašaros ir sukūrė skirtingų spalvų ežerus. Mokslininkai turi mažiau romantišką paaiškinimą – spalvų skirtumą lemia šviesos atspindžiai ir skirtingas ežerų gylis. Bet legenda skamba geriau.

Savo laikinų namų terasoje džiaugėmės saule, o pavažiavus keliolika kilometrų automobilių stovėjimo aikštelėje mus pasitiko iš kojų verčiantis vėjas. Iš pradžių, kol ėjome per mišką, jis nelabai trukdė, bet pakilus aukštyn, kai jau turėjome pradėti gėrėtis vaizdais, vėjas taip įsismarkavo, kad tiesiogine to žodžio prasme vertė iš kojų ir kėsinosi nublokšti žemy. Visa laimė, gerai nesimatė, kur – siautėjantis vėjas nesugebėjo išsklaidyti debesų, tad vietoj įspūdingų apačioje plytinčių ežerų matėme tik debesis. Ir čia jau galėjome pasidžiaugti sprendimu neiti 20 km aplink kraterį, o trumpinti maršrutą iki 14 km ir išskaidyti jį į dalis.

Tad kiek pavažiavus ir paėjus, atsivėrę vaizdai jau džiugino akis. Visą gerą pusdienį važinėjome ir vaikštinėjome aplink ežerus, besigrožėdami jų vaizdais iš įvairių pusių, net nusileidome žemyn ir pravažiavome juos skiriančiu keliu, aplankėme ir mažą Sete Cidades miestelį.

Visgi nusprendėme, kad gražiausiai ežerai atrodo nuo apžvalgos aikštelės  Miradouro Candelaria.  

Šalia jo dar nuklydome į apleisto „Monte Palace“ viešbučio griuvėsius. Šis prabangus viešbutis buvo atidarytas 1989-aisiais, tačiau veikė vos pusantrų metų – turistų buvo per mažai, o vieta per daug nutolusi. Dabar jis atrodo kaip dekoracija postapokaliptiniam filmui: išdaužyti langai, grafičiai ir vieni gražiausių vaizdų į Sete Cidades ežerus.

Pakeliui matėme seną romėnišku stiliumi statytą akveduką, visą apaugusį samanomis ir žolėmis – kaip iliustraciją, kad Azoruose augalai veši visur – tik palik ką nors be priežiūros, ir jis tuoj bus užgrobtas augmenijos.

Vėliau keliavome prie Lagoa de Santiago – dar vieno vulkaninio ežero, apsupto tankios žalumos.

Na o po visų žygių dar laukė Ponta da Ferraria terminiai baseinai Atlanto vandenyne. Tiesa, kai mes čia lankėmės, buvo potvynis, tad vandens šiluma nelabai galėjome pasimėgauti, o bangos plakėsi taip, kad jaučiausi ne kaip SPA centre, o kaip skalbimo mašinoje. Visa laimė, kad įrengtas patogus įlipimas ir prie uolų pritvirtintos virvės, padedančios išsilaikyti vandenyje ir nebūti tėkštelėtai į uolas.

Kelias iki šių maudyklų nėra lengvas – dėl praėjusios lavinos automobilius reikia palikti gerokai aukščiau ir žemyn leistis (o išsimaudžius – kopti aukštyn) pėsčiomis gana stačiu keliu.

3 diena. Nordeste – kontrastų diena

Trečią dieną keliavome į rytinę salos dalį – Nordeste regioną, garsėjantį žaliomis kalvomis, stačiomis pakrantėmis ir apžvalgos aikštelėmis, iš kurių atsiveria vaizdas į uolėtas Atlanto pakrantes.

Rytas nieko gero nežadėjo – nuobodžiai įkyriai lijo. Visa laimė, iš pradžių teko eiti asfaltuotu keliu. Geru oru tai nedžiugintų, bet dabar – visai malonu. Ir gerai, kad pakelėje daug apžvalgos aikštelių su visa infrastruktūra ir pastogėmis, po viena kurių galime sausai suvalgyti savo pietus.

Po jų lietus rimsta, o mes stačiais ir nelabai stačiais takais pradedame leistis prie vandenyno. Čia jau visai praverčia vietos „Decatlon‘e“ nusipirkta treko lazda, padedanti nepaslysti šlapiame takelyje.

Kai pasiekiame Atlanto pakrantę, dangus visai išsigiedrija. Pozuoju įsibridusi į vandenyną ir nepastebiu, kaip pasalūnė banga įsibėgėjusi tvoja man per užpakalį. Ups... Visa laimė, kad kelnių spalva ir forma tokia, kad net nesimato, sausos jos ar šlapios. 🙂

Kurį laiką žingsniuojame Atlanto pakrante – vienur per akmenis, kitur – takeliu per invazinių bambukų sąžalynas. Svarstėme, ten bambukai ar cukrašvendrės. ChatGPT įtikino, kad visgi tai bambukai 🙂

Gavosi visai įdomus pasivaikščiojimas. Toks natūralus ir tikras. Kaip kontrastas vėliau aplankytam Ribeira dos Caldeiros parkui – išpuoselėtam ir išdailintam, su gražiais kriokliais, tropiniais augalais. Parkas įkurtas XIX amžiuje ir dabar laikomas vienu gražiausių San Migelio saloje. Smagu pasivaikščioti po jį šiltą, saulėtą dieną. Taip, praėjo kelios valandos, ir oras kardinaliai pasikeitė.

Ir jei žygio pradžioje žvelgėme nuo apžvalgos aikštelės ir nelabai ką matėme, tai nuo Miradouro da Pedra dos Estorninhos jau galėjome gėrėtis uolėtomis Atlanto pakrantėmis.

Dienos pabaigai – dar vienas kontrastas. Paskutinio mūsų aplankyto Rabo de Peixe miestelio atmosfera visai kitokia nei kitų Azoruose, nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visais simpatiškas su savo spalvotais namais. Miestelis šiek tiek garsėja žvejyba, bet kur kas labiau – socialinėmis problemomis ir savo istorija, kuri įkvėpė „Netflix“ serialą „Turn of the Tide“. Ramaus, nuošalaus miestelio gyvenimas kardinaliai pasikeitė 2001 metais, kai bangos į jo pakrantę išplovė kelis šimtus kilogramų kokaino, laivu kažkur gabento iš Kolumbijos. Serialas pasakoja kelių draugų istoriją, o jų čia buvo daug ir įvairių. Pavažinėjome miestelio gatvėmis, bet išlipti ir pasivaikščioti po jį – tokio noro neatsirado. Ir gatvėse matyti jo gyventojai pasirodė tokie, na, sakykime, keistoki.

4 diena. Azorų egzotika – arbata ir ananasai

Azorai yra vienintelė vieta Europoje, kur vis dar komerciškai auginama arbata. Gorreana arbatos plantacija klesti nuo 1883 metų ir laikoma seniausia Europoje. Dieną pradėjome nedideliu žygiu arbatos plantacijoje. Vaizdas į žalias arbatos terasas ir Atlanto vandenyną primena kažką tarp Japonijos ir Airijos.

Po žygio užsukame į arbatos apdorojimo įmonėlę-parduotuvę-kavinę. Čia iki šiol naudojama dalis senųjų mechanizmų, o arbata gaminama be pesticidų – įrenginius galime pamatyti čia vietoje veikiančius, o istoriją pasakoja filmuota medžiaga. Išgėrę arbatos ir nusipirkę arbatžolių keliaujame toliau. Kol mes čia lankomės, oras lauke pasikeičia turbūt kokius tris kartus 🙂

Sustojame Miradouro de Santa Iria apžvalgos aikštelėje, iš kurios atsiveria vienas garsiausių San Migelio pakrantės vaizdų.

O toliau – Ribeira Grande miestas kurtas XVI amžiuje ir ilgą laiką buvo svarbus šiaurinės salos dalies prekybos centras. Tačiau mus labiau sudomino ne pats miestas, o Atlanto vandenyno pakrantės, įspūdingos uolos.

Vėliau aplankėme dar vieną tik Azorams būdingą vietą – Santo António ananasų plantaciją, kurioje šie Europai neįprasti vaisiai auginami nuo 1911 metų. Azorų ananasai auga šiltnamiuose, o visas procesas trunka beveik dvejus metus. Kai išgirdomi, kiek kartų jie persodinami, kaip prižiūrimi – kaina atrodė labai nedidelė. Prekybos centruose vietiniai ananasai mažesni nei mums įprasti, bet gerokai saldesni.

5 diena. Miškas kaip iš fantastinio filmo ir banginiai Atlante

Naktį vėl palijo, tad atsigavo pro mūsų namą bėgantis upeliūkštis. Ryte jis taip šniokštė, kad iki pramerkdama akis įsivaizdavau, kad už lango pliaupia lietus. Visa laimė, tai buvo netiesa, nes mūsų laukė labai užimta diena.

Pirmas punktas – pasivaikščiojimas iki Lagoa do Congro. Įspūdį paliko iki šio ežero vedantis takas, tiksliau, net ne takas, o miškas, kuris atrodė lyg iš fantastinio filmo: didžiuliai medžiai, apsamanoję akmenys, rasotais žiedais apsipylę krūmokšniai. Ir viskas skendi švelniame rūke. Tai man priminė kopimą iki Tigro lizdo vienuolyno Butane – vienas tako link jo etapas vedė per panašų mišką.

Pats Lagoa do Congro – nedidelis vulkaninis ežeras, apsuptas tankios augmenijos. Dėl drėgmės ir rūko vieta atrodo beveik mistiškai, ir tokia kerinti ramybe – nesinori net kalbėti. Atrodo, galėčiau pusę dienos prasėdėti žiūrėdama į žalsvame jo vandenyje žaidžiančius atspindžius.

Bet reikia jau eiti, mūsų laukia Vila Franca do Campo. Kadaise ji buvo pirmoji San Migelio sostinė, tačiau XVI amžiuje didžiąją miesto dalį sunaikino žemės drebėjimas ir nuošliaužos. Dabar miestelis garsėja ne tik istorija, bet ir mažais pyragėliais Queijadas de Vila Franca do Campo, įspūdingabažnyčia, nuo kurios atsiveria vaizdas į Ponta Delgada. Miestelis pasitiko mus iškilmingai – kelios gatvės buvo nuklotos savotiškais kilimais, padarytais iš medžių žievės, kažkokių spalvotų detalių. Akivaizdu, laukiama iškilmingos procesijos.

Mes jos nelaukėme, nes jau spaudė laikas – turėjome skubėti į Ponta Delgada uostą, iš kur plaukėme stebėti banginių ir delfinų. Azorai laikomi viena geriausių vietų Europoje banginiams stebėti – aplink salas galima pamatyti daugiau nei 20 rūšių banginių ir delfinų. Plaukėme su mokslininkais biologais, Futurisimo. Po trumpo instruktažo gavome tokias gumines striukes, kelnes ir sėdome į nedidelį katamaraną.

Nors vandenynas atrodė palyginti ramus, dideliu greičiu skrodžiant bangas jausmas toks, lyg sėdėtum ant šuoliuojančio žirgo. Stipriai kojomis įsiremiu į laivelio dugną, kad kojomis amortizuočiau smūgius ir mažiau atsitrankyčiau sėdimąją.

Gerokai nutolę nuo kranto pagaliau sustojame. Mus lydinti biologė pranešė, kad jų kolegos nuo kranto įspėjo – kažkur čia netoliese po vandeniu yra didelis gyvūnas. Žvalgomės aplink tikėdamiesi pamatyti vandens fontaną, nes tai – pirmas ženklas, kad banginis tuoj išnirs įkvėpti. Ėhė, štai jis! Ir po kelių akimirkų tarp bangų pasirodo tamsi nugara. Mums pasisekė! Apima entuziazmas, nes turiu prisipažinti, kad išplaukiant mažai tikėjausi pamatyti šiuos milžinus.

Gerai, kad oras mus šiandien lepina – šviečia saulė, o supantis ant bangų ir greitai neplaukiant, net vėjo nesijaučia, tad su gumine apranga jau darosi per karšta, tenka atsisegioti.

Ir taip, tai vienur, tai kitur pasirodo fontanas, o po jo – ir banginio nugara. Bandau telefonu filmuoti aplinką, bet vis nesiseka užfiksuoti pasirodančio gyvūno – tai pamirštu įjungti filmavimą, tai pasukti telefoną į fontano pusę. Na ir nereikia, fiksuosiu šias akimirkas akimis ir saugosiu atmintyje 🙂

Grįžtant atgal netikėtai vėl sustojome. Oho! Mūsų katamaraną tiesiog apsupo delfinai! Ir atrodo, jie nori pasirodyti mums, kokie yra gražūs ir vikrūs. Na, kaip kitaip paaiškinti, ko jie nardo ir net iššoka iš vandens visai šalia katamarano borto? Nepaprastai įspūdinga! Plaukimas tikrai pranoko lūkesčius.

Pasiplaukioję grįžome į Ponta Delgadą. Tai didžiausias Azorų miestas (realiai neskubant galima jį pereiti per pusvalandį) ir pagrindinis San Migelio salos centras. Jis pradėjo augti XVI amžiuje, kai tapo svarbiu prekybos tašku Atlante. Dabar mietas garsėja baltai juodais portugališkais pastatais, mažomis jaukiomis aikštėmis ir labai ramiu gyvenimo tempu. Vaikštinėjome čia sekmadienio popietę, gal dėl to miestas atrodė tarsi apsnūdęs, daugiau gyvenimo jautėsi tik pakrantėje, uosto zonoje.

6 diena. Lagoa do Fogo ir geoterminė Azorų pusė

Šeštą dieną mūsų laukė žygis aplink Lagoa do Fogo – garsiausią Azorų ežerą. Lagoa do Fogo reiškia „Ugnies ežeras“. Jis irgi susiformavo vulkano krateryje ir dabar yra saugoma gamtos teritorija. Vanduo čia atrodo beveik neoninis, o jį supa žali šlaitai.

Priėjimas iki ežero – per mišką, šalia Madeirą primenančios levados, sklidinos vandens. Miškas vėlgi įspūdingas, o takas platus, toks civilizuotas. Saulė, bet ir vėjas galingas. Atviresnėje vietoje vėjo gūsis nulupa nuo mano galvos kepurę ir bloškia tolyn į žemiau tekančią levadą. Belieka jai tik pamojuoti – ištikimai tarnavo ne vienerius metus. Atrodo, aukoti vėjui kepures jau darosi tradicija – viena gal dar kažkur plaikstosi Patagonijos šlaituose.

Pirmas vaizdas į ežerą priverčia aiktelėti. Bet įnirtingas vėjas atgraso nuo minties čia sustoti pietauti. Einame tolyn taku palei ežerą, mėgaudamiesi saule, ir karts nuo karto išeidami į atviresnes apžvalgos aikšteles dar ir dar kartą pasigrožėti ežeru. Žinoma, ir padaryti n-tąją nuotrauką 🙂

Po žygio jautėmės nusipelnę paragauti garsiųjų Queijadas de Vila Franca do Campo pyragėlių Igno užrodytoje vietos kepyklėlėje. Pyragėliai tikrai skanūs, ir netgi gali matyti, kaip kruopščiai moterys juos gamina. Po gražaus žygio skanūs pyragėliai saulėtoje terasoje – labai gerai 🙂

Po to – dar vienas žvilgsnis, jau iš aukštai į Lagoa do Fogo.

Bet jei jau ilsėtis, tai ilsėtis 🙂 Pavakare keliavome į Furnas regioną, garsėjantį geizeriais ir karštosiomis versmėmis. Iš žemės besiveržiantys balti garai, gurguliuojančios karšto vandens versmės – Furnas vietovė yra vienas aktyviausių geoterminių regionų Azoruose. Daugiau Europoje tai galima pamatyti turbūt tik Islandijoje.

Poca da Dona Beija terminiai baseinai  pasirodė visai jaukūs – šiltas rusvas vanduo, tropiniai augalai – tokia labai teisinga natūralios gamtos ir civilizacijos patogumų dermė.

7 diena. Kriokliai ir paskutinis žygis

Paskutinė aktyvi diena buvo skirta žygiui iki Salto do Prego ir Salto do Cagarrão krioklių. Takas prasidėjo Povoação – mažame, labai žaliame kaime, kuris iš viršaus atrodė kaip miniatiūrinis modelis.

Maršrutas vedė per miškus, mažus tiltelius ir siaurus takus. Toks visai smagus pasivaikščiojimas su daugybe pakilimų aukštyn ir žemyn, ir čia vėl pravertė treko lazda, nes vietomis buvo gana slidu. Tik takas ganėtinai šlapias po lietaus, tad nemažą maršruto dalį žingsniavome per purvynėlį. O kriokliai, žinoma, žavūs. Viename jų galima net išsimaudyti, bet niekas iš mūsų to nepanoro.

Bendras prisiminimas iš šios dienos – tas purvinas takelis. Žinoma, buvo ir gražių vaizdų: miškas, milžiniški paparčiai–palmės, kriokliai. Bet takelio buvo kur kas daugiau nei tų įspūdingų vaizdų 🙂

8 diena. Atsisveikinimas su Azorais

Paskutinė diena – net ne diena, o tik kelios ryto valandos, po kurių laukė skrydis į Lisaboną. Čia dar praleisiu pora dienų.

Azorai paliko jausmą – atrodo, savaitę praleidau vietoje, kur viskas vyksta lėčiau, tyliau ir kažkaip tikriau. Čia nėra didelių miestų, triukšmingų kurortų, bet yra vulkanai, Atlantas, karštos versmės, arbatos plantacijos ir tokia tikra, sakyčiau, dramatiška gamta. Kai rašau, praėjus kelioms savaitėms po kelionės, jau pastebiu, kai atmintyje vis labiau trinasi purvinų takelių ar lietingo ryto prisiminimai, ir vis aiškiau iškyla įspūdingi gamtos vaizdai :).

Keli patarimai besiruošiantiems į Azorus:

• birželis, liepa – gražiausi vaizdai, geriausi orai, bet ir daug turistų, sudėtinga su automobilių stovėjimo aikštelėmis;
• visas gražiausias vietas galima pamatyti tiesiog apvažiuojant salą automobiliu, jei norite ją geriau pajausti – derėtų pasivaikščioti;
• susitaikykite su besikeičiančiais orais, ir išvažiuodami ryte būkite pasiruošę praktiškai visiems sezonams, nesvarbu, ką žada prognozės;
• sala nėra didelė ( ilgis 64 km, plotis 8−14 km), tad patogiausia apsistoti vienoje vietoje ir keliauti po salą, rinkčiausi įsikurti kažkur netoli Ponta Delgados, per vidurį;
• keliai geri, vietomis siauri ar statūs, serpantinai mažiau patyrusiems vairuotojams gali būti šioks toks iššūkis.

Keliavome su  „EDS Tours“.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 15 - 18 d.

Šalis: Čekija

Apie daugelį miestų turime labai aiškią išankstinę nuomonę, ir vos paminėjus jo pavadinimą, netrunkame susieti jį su kažkokiu statiniu, įvykiu, emocija. Karlovi Varai  (Karlovy Vary) garsus dviem pagrindiniais dalykais: savo gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir tarptautiniu kino festivaliu.

Pirmaisiais galima mėgautis ištisus metus ir nemokamai – tereikia įsigyti čia tokį populiarų mini puodelį / ąsotėlį su snapeliu ir vaikščiok po miestą nuo vieno kolonados iki kitos, tikėdamas, kad šiltas, gal ne paties maloniausio skonio mineralinis vanduo bus labai naudingas tavo sveikatai.

O štai dėl antrojo – garsiojo kino festivalio – į Karlovi Varus reikėtų atvykti liepos mėnesį, bet viešbutį derėtų rezervuoti labai iš anksto, nes garsusis renginys sukviečia ne tik būrį garsių kino žvaigždžių, bet ir daugybę jų gerbėjų – ne veltui tai pats svarbiausias viso regiono įvykis.

Elnias, parodęs karaliui miesto vietą

Karlovi Varų istorija prasidėjo maždaug 1350 metais. Pasak legendos, miesto  įkūrėjas Čekijos karalius ir Romos imperatorius Karolis IV medžiodamas vijosi elnią ir taip atrado slėnį, su iš gelmių trykštančiais karštais mineralinio vandens šaltiniais. Čia vėliau ir buvo įkurtas SPA kurortas, garsas apie kurį pasklido plačiai už Čekijos sienų. Mieste lankėsi tokios įžymybės kaip Johanas Volfgangas Gėtė, Liudvikas van Bethovenas, Nikolo Paganinis, Zigmundas Froidas, sulaukta apie 60-ies karališkų šeimų atstovų vizitų, valstybių vadovų.

Mineraliniai vandenys, kurių temperatūra siekia nuo 9 iki 73.4 laipsnių Celsijaus, ir geriami, ir naudojami vonioms. Be visų kitų gydomųjų savybių, dabar dar teigiama, kad jie turi atjauninantį efektą ir labai naudingi ilgaamžiškumui.

Nieko keisto, kad aplink tokius nepaprastus šaltinius netruko išaugti miestas. Didžioji dalis dabartinių jo pastatų iškilo XIX amžiuje, pastatyti Art Nouveau stiliumi ir primena įspūdingas smailiastoges pilaites. Viešbučiuose, apartamentuose vienu metu dabar gali apsistoti apie 9 tūkst. svečių.

SPA ir mineraliniai vandenys

Mūsų pažintis su miestu prasidėjo nuo Imperatoriaus SPA (Císařské lázně). Prabangūs SPA  rūmai buvo pastatyti Karlovi Varų gydytojų iniciatyva, miesto lėšomis. Statybos darbai patikėti žinomai architektų firmai „Fellner and Helmer“, ir tuo metu tai buvo moderniausias SPA pastatas pasaulyje. Jis iškilmingai atidarytas 1895 metais. Šiuose SPA rūmuose buvo daugiau nei šimtas vonių, per vieną dieną įvairiomis procedūromis galėjo pasinaudoti beveik du tūkstančius žmonių.

Beje, SPA taip buvo pavadintas Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I garbei. Monarchas savo vardo SPA aplankė tik vieną kartą, bet niekada nesimaudė jo vardu pavadintame vonios kambaryje. Po Čekoslovakijos įkūrimo buvo uždrausta minėti Habsburgų monarchus, todėl  Imperatoriaus SPA tapo tiesiog SPA 1 (Lázně 1).

Dabar pastate rengiamos ekskursijos, primenančios laikus, kai į gydyklas atvažiuodavo karališkieji svečiai. Maršrutas prasideda nuo imperatoriui skirto prabangaus vonios kambario, veda per koridorius, laukimo sales, procedūrų patalpas, kur sužinai, kaip čia viskas vyko, kokios buvo technologijos ir mados. Pats pastatas – nacionalinės reikšmės paminklas, pasakojantis apie XIX–XX amžių sandūros kurortų „aukso amžių“. Pagal tiesioginę paskirtį šis SPA pastatas nebenaudojamas, dabar čia vyksta koncertai, renginiai.

Visiškai šalia – pats žymiausias Karlovi Varų viešbutis – „Grandhotel Pupp“, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1701 metų.

Na o mes pažintį su Karlovi Varais tęsiame jau visiškai pasinerdamos į kurorto gyvenimą – lėtai žingsniuojame per istorinį miesto centrą palei Teplos (Teplá) upę. Užsukame pasisemti vandens iš gydomųjų šaltinių į Malūno (Mlýnská), Turgaus (Tržní) kolonadas. Žinoma, nepraleidžiame ir svarbiausio Karlovi Varų šaltinio Vřídlo (liet. karštoji versmė), kuris kartu yra ir miesto simbolis. Viso Karlovi Varuose yra penkios kolonados, be minėtų – Parko (Sadová) ir naujausia, Pilies (Zámecká).

Pakeliui užsukame į vadinamąjį Pilies bokštą , kuriame įrengta ekspozicija, supažindinanti su garsiausiais Europos SPA kurortais. Kylame liftu ir jau tikiuosi, kad iš viršaus apžvelgsiu namų stogus, bet ne, mano nuostabai – prieš mus gatvė. Karlovi Varai įsikūrę ant tokių šlaitų, kad vietomis tiesiog eidamas gatve gali žvelgti į namų stogus. Taip nutiko ir čia – užkilus į vieną pusę gatvė, o į kitą – grožimės namų stogais.

Taip bežingsniuodamos per kurortinę mieto dalį pasiekiame ir Elžbietos SPA (Alžbětiny Lázně) arba SPA 5.  Ši 1906 metais atidaryta SPA buvo pavadinta imperatorienės Elžbietos (Sisi) garbei.

Dabar ji priklauso valstybei, veikia iki šiol ir yra didžiausia SPA Karlovi Varuose. Čia galima apsilankyti baseine, druskų kambaryje, išbandyti mineralinio vandens ir purvo vonias, pasimėgauti masažu. Išmėginau viso kūno masažą ir galiu drąsiai jį rekomenduoti 🙂 . 50 min. trukmės masažo kaina – apie 36 eurai.

Vietiniams, jei jie turi gydytojų siuntimus, gydymo paslaugos nekainuoja. Norintiems sveikatintis vietiniams ar užsieniečiams už paslaugas tenka susimokėti.

Vieta, kur vyksta tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis

Visas Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis sukasi aplink garsųjį Hotel Thermal – šis pilkas, kampuotas, brutalizmo stiliaus statinys gerokai iškrenta iš viso grakštaus, pastelinių miesto pastatų peizažo. Pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1977-aisiais. Jo autoriai – architektų pora Věra ir Vladimír Machoninai – suprojektavo ne tik didžiausią Čekijoje kino salę, viešbučio pastatą, bet net ir jo baldus. Pastatas iki šiol kelia diskusijas: vieniems jis „per daug betono“, kitiems – modernizmo ikona.

Apsistoti viešbutyje gali ne tik kino žvaigždės, bet ir paprasti mirtingieji. Pats brangiausias 15- aukšto numeris, su fantastišku panoraminiu vaizdu į miestą kainuoja apie 400 eurų, jame gali apsigyventi keturi asmenys. Viešnagės metu jie neribotai gali naudoti viešbučiui priklausančiu baseinu ir saunomis.

Beje, mes taip pat galėjome išbandyti viešbučio terasoje įsikūrusį baseiną ir pirčių zoną. Nors baseinas lauke, bet 32 laipsnių vandens temperatūra užtikrina komfortiškas maudynes ištisus metus. Dar šiltesnis šalia esantis mineralinio vandens baseinas, kuriame plūduriuojant galima ramiai apžvelgti apačioje plytinčio miesto stogus. Apsilankyti čia gali bet kas, ne tik viešbučio gyventojai. Trijų valandų apsilankymo kaina – apie 33 eurai.

Netikėtas atradimas – stiklo fabrikas

Apie Karlovi Varų mineralinius vandenis ir kino festivalį žinojau jau ir anksčiau. Bet kad jis garsėja dar ir savo stiklo gaminiais – man tai buvo naujiena.

Moser stiklo manufaktūra savo istoriją skaičiuoja nuo 1857 metų, kai talentingas graviruotojas Ludwigas Moseris įkūrė čia savo stiklo dirbtuvę. Metams bėgant jo gaminiai tapo vienais iš labiausiai kolekcionuojamų. Gamybos technologijos per daugiau kaip pusantro šimto metų nelabai pasikeitė – iki šiol viskas daroma rankomis: iš pradžių sukuriamas piešinys, po to – medinė forma, ir pagal ją liejami gaminiai. Pasak gidės, šiuo metu naudojama apie 10 tūkst. formų.

Gamybos cechai dabar – tarsi veikiantis muziejus, kuriame lankydamasis matai, kaip realiai vyksta darbas. Stebėti stiklų pūtimą – hipnotizuojantis reikalas: forma gimsta per kelias minutes, bet už jos stovi daugybė metų patirties.  Vaikštai po cechus it po kokį magų pasirodymą 🙂 Ir labai žiauru matyti, kaip kokybės skyriuje moteris negailestingai atrenka ir išmeta gaminius į stiklo konteinerius – akivaizdu, įžvelgė kažkokius eilinio akimis nematomus defektus.

O graviravimo ceche net nedrąsu kvėpuoti, stebint, kaip plona adatėle stiklo paviršiuje raižomo įmantriausi raštai. Beje, čia vyksta edukacijos, tad tokį darbą galima ir patiems išbandyti.

UNESCO saugomas SPA trikampis

Karlovi Varai – ne vienintelis šiuose kraštuose garsėja savo mineraliniais vandenimis. Iš tiesų UNESCO saugo visą Vakarų Čekijos SPA kurortų trikampį – be Karlovi Varų jam dar priklauso Marianske Laznės (Mariánské Lázně) ir Františkovi Laznės (Františkovy Lázně ).

Čekijoje šįkart viešėjau Karlovi Varų turizmo agentūros kvietimu (Živý kraj – Destinační agentura pro Karlovarský kraj, z.s.), ir turėjau galimybę aplankyti ne tik Karlovi Varus, bet ir Marianske Laznes.

Nuo Karlovi Varų iki šio miesto – apie 50 min. kelio. Pirmas sustojimas – mažas Loketo (Loket) miestelis, besididžiuojantis nuostabiu istoriniu centru ir gotikine pilimi.

Pilis stovi ant granito uolos, o Ohře upė ją apjuosia lanku, todėl miestelio pavadinimas (liet. „alkūnė“) visiškai suprantamas. Loketas minimas nuo XIII amžiaus pradžios, jis buvo karališkoji tvirtovė ir net vadintas „Čekijos karalystės raktu“.

Kita stotelė – kojų pamankštinimas – pažintinis takas aplink Kladskos (Kladská) ežerą.  Mediniai takai veda per pelkes, pro ežerėlį, aplink – Slavkovo miško eglės. Maršrutas trumpas ir lengvas, bet vaizdai tokie, kad sustoji kas kelis žingsnius. Čia yra ir stendai su  įvairia informacija, takas pritaikytas ir vežimėliams. Jei norisi tylaus pasivaikščiojimo be minios – ši vieta tobula.

Marianske Laznės – vienuolyno abato įkurtas miestas

Po pietų pasiekiame  Marianske Laznes. Miestas toks – tarsi sumažintas Karlovi Varų variantas, įsikūręs 600 metrų aukštyje ir galintis pasigirti puikiu, nors ir vėsesniu kalnų oru. Miestas palyginti naujas – XVIII amžiaus pabaigoje jo vietoje dar buvo pelkėtas, miškingas slėnis. Sunku patikėti, bet įkurti čia SPA miestą nusprendė netoliese esančio Teplos vienuolyno abatas Kašparas Prokopas Reitenbergeris. Tiksliau, jam kilo mintis  panaudoti mineralinį vietinio šaltinio vandenį. Miestą pavadino Mergelės Marijos, vienuolyno bažnyčios globėjos, garbei – Marianske Laznėmis.

Miestas iškilo apie  1808 metus, po dešimtmečio pradėjo garsėti kaip terminių vonių kurortas. Šalia gydomųjų mineralinių šaltinių atsirado sanatorijų, promenadų, parkų. Mieste dažni svečiai  buvo Johanas Volfgangas Gėtė, Tomas Alva Edisonas, Richardas Vagneris bei daug kitų. Penkių žvaigždučių viešbutį „Nové Lázně“ su Romos pirtimis ypač pamėgo Anglijos karalius Eduardas VII.

Miesto statiniai daugiausia taip pat puošnūs, pastelinių spalvų, Art Nouveau stiliaus. Centre – parkas, daili, tarsi iš metalinių nėrinių nuausta kolonada – ilgiausia Čekijoje. SPA sezono metu joje vyksta klasikinės muzikos koncertai, ypatingomis progomis koncertuoja vietos simfoninis orkestras.

Kolonada baigiasi aikštėje su dainuojančiu fontanu – nelyginėmis valandomis galima pasigėrėti vandens čiurkšlėmis, „šokančiomis“ pagal žinomų kompozitorių melodijas.

Tačiau didžiausias miesto turtas – daugiau kaip keturiasdešimt (kitur radau informaciją – penkiasdešimt) mineralinio vandens šaltinių, gydančių inkstų ir šlapimo takų, nervų ir virškinimo sistemos sutrikimus, odos problemas. Galima čia apsilankyti ir jei tiesiog norite atsipalaiduoti, pailsėti.

Žalias, jaukus miestas su parkais ramiam poilsiui – taip trumpai galėčiau apibūdinti Marianske Laznes.

Kuris patiko labiau – Karlovi Varai ar Marianske Laznės? Karlovi Varai – kiek teatrališkas, su dideliais fasadais ir kino festivalio aura; Marianske Laznės – ramesnis, su ilgomis alėjomis ir fontano muzika.

Keli praktiniai patarimai:

• tiek į Karlovi Varus, tiek į Marianske Laznes geriausiai keliauti gegužės arba rugsėjo mėnesį, vasaros sezonu čia tikrai daug žmonių;
• jei norima tik pasižvalgyti, Karlovi Varams užtektų dviejų-trijų dienų, Marianske Laznėms – vienos ar dviejų, jei norima pajusti mineralinių šaltinių galią – specialistai rekomenduoja tam skirti mėnesį;
• be mano minėtų lankytinų vietų, aplink abu miestus yra pasivaikščiojimų takų, tad veiklos sau ras ir aktyvaus poilsio gerbėjai;
• keliaujant naudinga turėti Karlovy Vary Region Card , su kuria transportas kainuos pigiau, nemokamai pateksite į muziejus / ekskursijas.

Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti

Rinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:

Karlovi Varuose:

U Šimla – ši valgymo vieta vadinama alude, labai jauki, turi savo stilių

La Hospoda – modernus restoranas, tradiciniai ingredientai ir naujos idėjos, labai skanu 🙂

Kladska, Marianske Laznės:

U Tetřeva – kaimo stiliaus restoranas, galima paragauti ir patiekalų iš žvėrienos.

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

Villa Smetana (Karlovi Varuose) – jaukus viešbutis-pilaitė visai netoli kurortinio miesto centro, jaukūs kambariai, nedidelis SPA centras, skanus maistas.

OREA Spa Hotel Palace Zvon (Marianske Laznės) – prabangus, stilingas viešbutis pačiame miesto centre, su SPA, skanūs pusryčiai ir vakarienė.

Šalis: Turkija

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.

Iš pirmo žvilgsnio nuotraukos primena abstraktaus meno paveikslus – ryškiomis spalvomis nutapyti kvadratai, kažkokie neįprasti ornamentai. O iš tiesų – tai akimirkos iš pavasarį nutikusios kelionės į Stambulą, konkrečiai – iš mūsų apsilankymo Prieskonių turguje (Spice Bazaar). Net dabar, po kelių mėnesių žiūrinėdama šias nuotraukas, atrodo, jaučiu visų tų prieskonių, arbatų, saldumynų aromatus 🙂

Prieskonių turgus – vieta, primenanti muziejų ir teatrą

Prieskonių turgų tikrai įrašyčiau į muziejų ir lankytinų Stambulo vietų sąrašą, nes tai daugiau nei maisto produktų ar kitokių pirkinių vieta. Šitas vienas iš dengtų Stambulo turgų yra mėgstama kulinarinių (ir ne tik) ekskursijų vieta, o besižvalgančių, fotografuojančių turistų čia turbūt daugiau nei pirkėjų.

Pastarųjų laukia 110 parduotuvių, siūlančių prieskonių, vaistinių žolelių, džiovintų augalų, turkiškų skanėstų, riešutų, delikatesų ir net suvenyrų, aukso gaminių. Kodėl čia pastarieji? Na, jei gerai supratau gido komentarą, tai gali būti tinkama dovana sužadėtinei. Mano teorija – jei eini pas pastarąją į svečius ir supranti, kad neprasisuksi su saldumynų dėžute, gali čia pat išsirinkti kur kas prabangesnę dovaną. 🙂

Didingas ir pats turgaus pastatas. 1597 metais jį pradėjo statyti Safiye Sultan, Murado III žmona ir Mehmedo III motina. Darbai truko 67 metus, statinys baigtas tik 1664 metais. Ir jis tikrai įspūdingas. Galva čia sukasi ne tik nuo jo grožio, bet ir nuo parduodamų prekių kvapų, spalvų, skonių, apskritai, nuo viso bendro šurmulio. Taip, siūloma visko paragauti. Ir visiškai pamiršti visus perspėjimus prieš valgį plauti rankas, kelionėje nečiupti ir neragauti neaiškių produktų ir pan. Taisyklės atidedamos į šalį, ragauji riešutus, dedi į burną pasiūlytus spalvotus saldumynų gabalėlius, uostinėji arbatas.

„Perka, nes jiems čia malonu – viską paaiškini, parodai, duodi paragauti. Toks kaip žaidimas ar net teatras. Aišku, jei nori, kad pas tave pirktų, turi būti gera kokybė ir gera kaina. O kiti tik apsižvalgyti čia ateina“, – dalijasi pastebėjimais  arbatžolėmis, prieskoniais, riešutais, saldumynais ir dar kažkuo prekiaujantis Emin.

Įsitraukiame į šį spektaklį ir mes: išklausome, kokia stebuklinga jo siūloma arbata, nuoširdžiai patikime, kad skanesnių riešutų niekur daugiau nerasime, ir netikėtai išeiname iš jo parduotuvėlės apsikrovę riešutų, arbatų, prieskonių maišeliais, saldumynų dėžutėmis. O pažintis su turgumi tik prasidėjo 🙂

Mes – tai keturi kelionių tinklaraštininkai / žurnalistai iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos, pakviesti į Stambulą  Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Mūsų tikslas buvo – susipažinti su Turkijos virtuve. Pirmą pasakojimą galite rasti čia. Žinoma labai patiko ragauti tradicinių patiekalų – ir gatvės maisto, ir Michelin žvaigždutėmis įvertintame restorane, bet ne mažiau įdomu sužinoti, kas suteikia turkiškiems patiekalams įspūdingų skonių. Prieskonių turgus tokiai pažinčiai – labai tinkama vieta. 🙂

Ne mažiau įdomi ir pažintis su Turkijos virtuvės istorija. O tam geriausia vieta – Topkapi rūmai.

Topkapı rūmai - Osmanų sultonų rezidencija

Topkapi rūmuose lankausi antrą kartą. Matyt, tokia jau mano karma, kad ir šį kartą vaikščiojant po juos tenka ieškoti prieglobsčio nuo lietaus. Apniukęs dangus ir balos tikrai neprideda žavesio šiam įspūdingam statinių kompleksui, bet užtat stropiai apžiūrime po stogu esančias patalpas, ypač – virtuvės dalį, kurioje mums surengta ekskursija.

Topkapı rūmai beveik 400 metų buvo Osmanų sultonų rezidencija ir valstybės administracijos centras. Sultono Mehmedo II, dar vadinamo Užkariautoju, įsakymu rūmai pradėti statyti  apie 1453 metus. Per kelis šimtmečius formuotas ir plėstas Topkapı rūmų planas iš esmės buvo nulemtas Osmanų valstybės filosofijos. Jų išdėstymą sudaro keli tarpusavyje sujungti kiemai ir sodai: zonos valstybės reikalams, sultono rezidencijai, paviljonams ir  pareigūnų pastatams.

Rūmams žavesio suteikia ne tik saviti statiniai, įstabios spalvotų plytelių mozaikos, bet ir vieta Sarayburnu (Seralio) kyšulyje, iš kur atsiveria įspūdingi vaizdai į Bosforo sąsiaurį.

Šiandien rūmuose įkurtas muziejus, kasmet sutraukia  tūkstančius lankytojų, kuriuos privilioja tikros rūmų istorijos ir legendos. Vienus domina haremo paslaptys, kitus – istoriniai faktai, o mūsų dėmesio centre šįkart buvo... virtuvė.

Virėjų darbo dienos pradžia – hamame

Topkapı rūmai – tai iš daugelio pastatų sudarytas kompleksas, išdėstytas apie keturis kiemus. Rūmų virtuvės įsikūrusios Antrajame kieme, dar vadinamame Divanu arba Teisingumo kiemu. Jei įsivaizduojate, kad rūmų virtuvių dalis – tai keli tamsūs kambariukai, žiauriai klystate. Iš tiesų virtuvių dalis – viena didingiausių rūmuose. Jos buvo vadinamos Matbah-ı Âmire (imperatoriškąja virtuve), nes matbah reiškia „vietą, kur gaminamas maistas“, o âmire – „valstybinis“.

Pirmosios virtuvės pastatytos sultono Mehmedo Užkariautojo valdymo laikais. Dabartinės virtuvės buvo atstatytos ir išplėstos XVI amžiuje garsiojo Osmanų architekto Mimaro Sinano po 1574 metų gaisro, sunaikinusio XV amžiaus statinius. Kompleksą sudarė atskiros virtuvės sultonui, sultono motinai, Imperatoriškojo haremo vyriausiajam eunuchui (kızlarağası), sultono sutuoktinei / mylimajai (haseki) ir kitiems rūmų tarnautojams – pagal skirtingus jų maitinimo planus. Šiose virtuvėse per dieną buvo paruošiamas maistas vidutiniškai 3 000 žmonių, o per iškilmes galėdavo pamaitinti iki 10 000.  Tik pastačius rūmus, valdant sultonui Mehmedui II, virtuvėje dirbo tik apie 100 virėjų ir padėjėjų, XVII amžiaus viduryje jų skaičius pasiekė 1300. Virtuvėje buvo ne tik ruošiamas maistas, gaminami visi produktai, pradedant duona, sūriais, baigiant saldumynais, bet ir medikamentai.

Apie čia vyravusią švarą ir tvarką liudija iškalbingas gido paminėtas faktas – prieš stodami prie katilų, virėjai pirmiausia eidavo į pirtį – hamamą, virtuvės dalis rūmuose prasideda būtent nuo jo.

Dėl savo „pramoninio“ masto ir svarbios vietos architektūros istorijoje Topkapı rūmų virtuvės suteikia itin vertingų žinių apie rūmų kulinarinę kultūrą. Aplink uždarą kiemą išdėstytos virtuvės tarsi sukuria „muziejų muziejuje“, kuris pasakoja, kaip laikui bėgant keitėsi virtuvė – ne tik indai, įrankiai, bet net ir padavėjų apranga.

Įspūdinga ir indų ekspozicija. Vienoje salėje – varinių katilų armijos, milžiniškos keptuvės, šimtai skirtingų šaukštų formų: nuo sunkiasvorių, skiriamų sriuboms maišyti, iki mažyčių degustacinių, kuriais patiekalai ragauti prieš keliaujant ant sultono stalo.

Stiklo vitrinose švyti porceliano indai iš Kinijos – trapūs, šviesūs, o kiti, nesuslėpti vitrinose, jau primena ir Lietuvoje naudotus čekiškus servizus. Visi šie eksponatai – tai pasakojimas ne tik apie indus, bet ir apie besikeičiančius valgymo papročius, tradicijas.

Neslėpsiu, išgirdusi, kad Topkapi rūmuose daugiausia dėmesio skirsime virtuvei, buvau nusivylusi. Po ekskursijos likau maloniai nustebusi, nes sužinojau, kokia išvystyta buvo kulinarinė kultūra, kiek daug reikšmės ji turėjo imperijos gyvenime. Tai kur kas geriau padėjo suprasti, kodėl šiandieninėje Turkijoje maistas toks svarbus. Ir kodėl toks gyvenimas verda Prieskonių turguje, siūlančiame ingredientus tai kelis šimtmečius skaičiuojančiai virtuvės istorijai.

Kelionės laikas: 2025 m. rugpjūtis

Šalis: Latvija

„Kur tu čia – Jordanijoje“, – nustemba draugė, kai rodau jai nuotraukas, kuriose aš įsikomponavusi tarp geltonai rausvo smiltainių uolų.

„Na, kaip ir ne“, – mykiu, nes atsakymas nėra labai įspūdingas. Na, iš tiesų, aš čia ne kokioje Petroje, bet kaimyninėje Latvijoje, prie spalvingųjų Veczemių uolų. Anot informacijos Latvijos turizmo svetainėje, tai – įspūdingiausia ir spalvingiausia smiltainio uolų grupė Vidžemės pajūryje. Realiai tai maždaug 6 metrų aukščio skardis, kur kelių šimtų metrų atkarpoje atsidengia raudono smiltainio uolos su olomis, nišomis, grotomis ir kitais dariniais. Pagal tai, kokiu rakursu jas nufotografuosi ar pati nusifotografuosi tarp jų, uolos ir olos gali atrodyti ir labai įspūdingai, tarsi kokioje Jordanijoje, o gali be jokios paslapties atskleisti, kad čia tiesiog tokia originalesnė gimtosios Baltijos paplūdimio atkarpa.

Trys priežastys, paskatinusios atvažiuoti į Saulkrastus

Įspūdingos pakrantės uolos, pustuščiai paplūdimiai, per jaukius miškelius besiriekiantys takai – tokie buvo pagrindiniai šiemetinės kelionės į Latvijos pajūrį akcentai.

Atrodo, kelionės į Latviją jau tampa tradicija – kelis kartus lietuvišką pajūrį iškeitėme į Liepoją, pernai žvalgėmės aplink Kolkos ragą, šiemet patraukėme į Saulkrastus (Saulkrasti). Pasirinkimo priežastys: čia dar nebuvau, mačiau gražių nuotraukų iš šių kraštų, pagal kilometražą atstumas panašus kaip iki Palangos, tik, žinoma, važiuoti tenka kiek ilgiau. Tą kelionę dar pailgina už Rygos nutikusi kažkokia avarija ir dėl to susidariusi automobilių grūstis, kurios dalį apvažiuojame nuošalesniais keliukais.

Saulkrastai 50 km atstumu nutolę nuo Rygos, tad kamščiai važiuojant link čia nėra retenybė. Pats miestelis nėra kažkuo ypatingas, nors savo istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus pradžios, kai čia iškilo pirmieji vasarnamiai,  įrengta nauja maudymosi vieta, pavadinta Neubad (Neibadė) ir XIX amažiaus viduryje kurortas labai suklestėjo.

Dabar tai tiesiog nedidelis, jaukus pakrantės miestelis, kuris pastaruoju laiku sparčiai atsinaujina. Apie tai liudija naujos parduotuvės, poilsio apartamentų kompleksai. Apsistojome viename jų, visai pakrantėje – arčiausiai jūros esančio pastato gyventojai saulėlydį gali stebėti iš savo balkonų. Vaizdas iš mūsiškio – į miestą, į šalia esančią estradą, tad iki saulėlydžio teks paėjėti.

Bet pirma – paplūdimys ir maudynės, nes į Latviją pataikėme atvykti vieną iš nedaugelio šiltų šios vasaros dienų. Einame į paplūdimį šalia Kišupės upelio, kuris įteka į jūrą netoli mūsų apartamentų. Paplūdimys didžiulis, žmonės tradiciškai susibūrę prie pagrindinių įėjimų. Paplūdimyje – tvarkingos persirengimo kabinos, kiek paėjus randame ir kavinę.

Buvau girdėjusi, ir lankantis prie Kolkos rago, Jūrmaloje pačiai teko įsitikinti, kad Rygos įlankoje Baltija sekli, tad norint paplaukioti, teks ilgokai bristi. Saulkrastų paplūdimys sugriauna šį mitą – žengus kelis žingsnius jau galima plaukti. Tik jūros vanduo čia kažkodėl mums neįprastos rusvos spalvos. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar čia dėl šalia įtekančios upės, ar dėl kitų priežasčių. Bet pirmas įspūdis nenuteikia maloniai, o jį dar sustiprina pakrantėje bangų išmestos medienos atplaišos, panašu, jau ilgai gludintos vandens. Bet kiti žmonės, net ir vaikai maudosi, diena karšta, tad neriame į tas rusvas Baltijos bangas ir mes. Ir nieko, kaip ir viskas gerai.

Pirmos dienos paplūdimio laikas, vakarienė ir fantastiškas saulėlydis nuteikia labai maloniai. Gal ir tiesa, kad čia gražiausi saulėlydžiai visoje Latvijoje. 🙂

Vidžemė – ne tik jūros pakrantė

Kitos dienos rytas išaušo apniukęs, tad planą A keičia planas B – vietoj numatyto pasivaikščiojimo pakrante pasižvalgysime po artimiausius miestelius.

Vidžemėje iš tiesų yra ką pamatyti – tai ir žavūs miesteliai: Sigulda, Cėsys, Valmiera, ir Turaidos pilis, ir dar daug kitų lankytinų vietų. Gamta taip pat šį regioną gausiai apdovanojo: čia ir jūros pakrantė, ir ežerai, ir vingiuojanti upė Gauja – vietų poilsiui ar aktyviai veiklai tikrai platus asortimentas. Bet mes atvažiavome tiesiog pailsėti, o ne leisti laiką automobilyje lankant įvairius objektus, tad randame žemėlapyje artimiausius miestelius ir brėžiame maršrutą.

Pirma lankytina vieta – už maždaug 18 km esantis Birini miestelis (lietuviškai turbūt Byrinis). Miestelyje verta aplankyti 1860 metais pastatytus Byrinių rūmus (Birinu Pils), priklausiusius fon Pistolkorsų šeimai.

Įspūdingi rožinės spalvos pastatai, parkas ir du ežerai, vandens bokštas, iš kurio galima apžvelgti beveik visą rūmų teritoriją, senų medžių alėjos, arklidės, restoranas – visa tai apvaikščioti užtruks mažiausiai valandą.

Beje, jei norite, rūmuose galite ir apsistoti – čia įrengtas viešbutis, vyksta konferencijos, seminarai. Rūmai ir parkas – tokia maloni stotelė tarp pajūrio pasivaikščiojimų ir galimybė įsitikinti, kad Vidžemė – tai ne tik jūros pakrantė.

Kitas sustojimas – senas Hanzos sąjungos miestas Limbažiai (Limbaži). Nuo 1223 metų žinomame miestelyje pasivaikščiojome po nediduką senamiestį, aplankėme įdomų Sidabro muziejų, apžiūrėjome XIII amžiuje statytos pilies, Rygos arkivyskupo vasaros rezidencijos, griuvėsius.

Čia ir papietavome. Ilgai nesigilinę į meniu užsisakėme silkės, salotų. Didelei mūsų nuostabai, silkę gavome keptą – Lietuvoje tokios nebuvau ragavusi.

Papietavus prašviesėjo ir akyse, ir lauke – pasirodė saulė. Tad vėl pasukome link pajūrio, o iš čia jau visai netoli iki Veczemių uolų. Objektas šiuose kraštuose labai populiarus, bet paskutinius penkis kilometrus iki jo tenka dardėti ne pačios geriausios kokybės žvyrkeliu. Pamačius jo pakraščiuose kelio ženklus, draudžiančius sustoti, pasidaro aišku, kad automobilių stovėjimo aikštelė bus mokama. Bingo! Sumokame 3,5 euro ir einame apžiūrėti tų stebuklingų uolų.

Žingsniuojame per kempingo teritoriją. Matome, kad čia galima apsistoti ir nameliuose, ir palapinėse.  Statyti jas galima ir ant šlaito su vaizdu į jūrą. Geru oru tai puiki milijono žvaigždučių nakvynės vieta su tikrai pavydą keliančiu vaizdu.

Leidžiamės prie uolų. Daugiausia įspūdžių prie pirmųjų, nes čia galima užeiti į vidų, nusifotografuoti įvairiais rakursais. Vėliau akis jau pripranta prie šios kitokios pakrantės vaizdų, vis mažiau randame ką įamžinti nuotraukose. Uolos pakrante driekiasi kelis šimtus metrų, toliau paplūdimys darosi vis labiau akmenuotas.

Kiek girdime, ne mažiau kaip trečdalis uolų apžiūrinėtojų kalba lietuviškai.

Atgal nuo uolų grįžtame per pakrantės miškelį. Kas keliasdešimt metrų ilgesiam ar trumpesniam laikui prisėsti kviečia poilsiavietės, laužavietės. Braliukai latviai pasirūpina, kad jūros pakrantėje būtų patogu ir vaikščioti, ir ilsėtis.

Pakrante link Baltosios kopos

Kitą dieną šviečia saulė, tad realizuojame vakarykštį planą A – keliausime pakrantėmis iki Baltosios kopos (Balta kapa). Nuo mūsų apartamentų iki kopos – kiek daugiau nei 5 km. Ėjimas pakrantės miškeliu labai malonus – eini miško pakraščiu, klausaisi jūros ošimo, o pro pušų viršūnes vis atsiveria smėlio kalvos ir upelio vingiai. Pačioje Baltosios kopos viršūnėje, 18 m aukštyje įrengta aikštelė – puiki apžvalgos vieta, iš kurios matyti Rygos įlanka ir Inčupės žiotys. Įspūdingas vaizdas!

Pakeliui praėjome ir patogiais mediniais takais tarp statesnių kopų, įrengtas ne vienas patogus privažiavimas prie paplūdimio – tėvams su vaikų vežimėliais, neįgaliesiems tikrai nebūtų sudėtinga pasiekti jūrą.

Palyginti neilgoje atkarpoje aptikome net kelias kavines. Vienoje jų leidome sau pasimėgauti desertu, kitoje, netoli Baltosios kopos, papietavome prieš grįžtant atgal.

Kitomis dienomis aplankėme ir įvertinome dar kelis paplūdimius. Jei Lietuvoje iš bendro konteksto iškrinta tik jūros pakrantė ties Olando kepure, kur smėlėtus paplūdimius pakeičia akmenuoti, o kopas – skardis, tai Latvijoje įvairovė kur kas didesnė. Saulkrastų paplūdimių teritorija driekiasi apie 17 km, ir pakrantė labai nevienoda. Pavyzdžiui, Lilastėje ji smėlėta, o gerokai toliau, ties Zvejniekcieme akmenuota. O kur dar prieš tai aprašytos spalvoto smiltainio uolos.

Labiausiai lietuviškuosius paplūdimius man priminė Lilastės paplūdimiai, šalia yra ir gerai vertinama kavinė. Tik kas čia nepatiko – automobilio aikštelės kaina – 2,5 euro/val.

Carnikavoje jau elgėmės apdairiau, bet čia abi stovėjimo aikštelės buvo nemokamos. Viena jų – šalia naujai įrengtos, plytelėmis išklotos promenados, kuri vingiuoja per labai žavų pušyną. Pasivaikščiojimas juo – tikras malonumas, nors tenka eiti beveik 2 km. Kitą kartą, jau prieš grįžtant į Lietuvą, Carnikavoje suradome kur kas arčiau jūros esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Ji buvo pakankamai erdvi ir taip pat nemokama. Paplūdimiai – platūs, smėlėti. Vienoje dalyje stebime įdomų vaizdą – medžiai tarsi nuslinkę žemyn iš miško, bet taip ir liko stovėti atsirėmę į smėlėtą šlaitą. Tik  vaikščiojant atkreipėme dėmesį, kad jūra keliose vietose atrodė nelabai maloniai – prie kranto bangų suneštos juodos jūržolės pavertė vandenį marmalu, į kurį nesinori bristi.

Kas tikrai patiko ir maloniai nustebino Latvijoje – tai patogūs takai ir priėjimai prie jūros. Čia keliukais, mediniais takais ar promenadomis nueisi ten, kur akys veda, ir visur rasi suolelių, informacinių stendų, šiukšliadėžių, tualetų. Labai patogu šeimoms, dviratininkams, bėgikams – pajūris subalansuotas ir ramiam pasivaikščiojimui, ir aktyvesniam rytui.

Latvijos pajūris pasirodė tikrai draugiškas mėgstantiems vaikščioti:  gali skaičiuoti kilometrus promenadomis, mediniais takais ar pakrantės smėliu; gali rinktis akmenis ir uolas ar švelnų smėlį; gali slėptis pušynų pavėsyje ar laukti saulėlydžio ant kopos.

Latvijos ir Lietuvos pajūris: keli pastebėjimai iš kelionės

Kelionėje natūraliai ėmiau lyginti du Baltijos krantus – lietuvišką ir latvišką. Latvijoje Vidžemės pakrantėje randi akmenuotus ruožus ir rausvo smiltainio atodangas, o Lietuvoje akį dažniau džiugina ištisinis balto smėlio kilimas ir Kuršių nerijos kopos. Tas pats Baltijos jūros horizontas, bet du visai skirtingi „rėmai“.

Kurortinis ritmas irgi kitoks. Latvijoje Saulkrastai siūlo ramesnį tempą: Baltosios kopos panorama, pušynai, pasivaikščiojimas palei jūrą be skubos, o lietuviški kurortai kur kas šurmulingesni, išskyrus nebent Pervalką ir Preilą.

Pajūrio takai – abiejų stiprybė. Latvijoje smagu eiti aiškiai sužymėtais pajūrio maršrutais – nuo Saulėlydžio tako Saulkrastuose iki promenados Carnikavoje. Lietuvoje taip pat netrūksta gerai prižiūrimų priėjimų prie jūros, pavyzdžiui, pažintiniai takai Kuršių nerijoje.

Kelionės laikas: 2025 m. balandžio 5 - 12 d.

Šalis: Italija

Pastaruoju laiku kilo mintis palyginti aplankytus miestus su žmonėmis. Štai Prahą įsivaizduočiau kaip moterį. O Neapolis turėtų būti vyras – nenuspėjamas, šiek tiek nutrūktgalvis italas su žavinga šypsena, spinduliuojantis neblėstančia energija. Šiek tiek išsitaršęs, šiek tiek pasiglamžęs,  nuolat vėluojantis, bet atėjęs ir vos spėjęs pasisveikinti tuoj pat įtraukia į įvykių sūkurį. Jis triukšmingas, chaotiškas, bet tuo pačiu nuoširdus ir svetingas. Visiškai nesistengia įtikti ir patikti, o tiesiog gyvena savo gyvenimą ir mėgaujasi juo. Ir jau tavo reikalas – priimti jį tokį, koks yra, ir tiesiog nerti į nuotykį, ar piktintis, lyginti su kitais miestais ir kažko reikalauti. Pasirinkau pirmą variantą.

Pirmoji pažintis – taip, jis man labai patinka

Prieš atvykdama į Neapolį, daug skaičiau apie jį ir buvau pasiruošusi pačiam blogiausiam – chaotiškam, šiukšlinam, piktam miestui. Guodžiau save tik tuo, kad išlikau Indijoje (tiesą sakant, ji man net patiko), tai gal kažkaip ištversiu ir Neapolį. Tiesa, šį kartą situaciją dar komplikavo sulaužyta mano dešinė ranka. Ilgai svarsčiau – gal vertėtų atidėti kelionę, bet po traumos turinti prasidėti reabilitacija būtų nutolinusi ją iki birželio, o tada jau karšta, bus kitų planų bei reikalų. Taigi, ryžausi rizikuoti, juo labiau, kad su gipsu būčiau turėjusi atsisveikinti kelionės viduryje, taigi, ranka jau turėtų būti beveik sveika.

Įsivaizdavau, kad pirmas šokas turėjo nutikti tik išlipus iš autobuso Garibaldžio aikštėje (Piazza Garibaldi) prie centrinės geležinkelio, metro stočių. Aikštėje, kurią vienas amerikiečių autorius apibūdino kaip „asfaltuota pragaro aikštė“, ir kurioje turėjome labai labai saugotis vagių. Aikštė tikrai šokiravo. Ji buvo praktiškai tuščia. Jokio chaoso, jokių kišenvagių. Apskritai – tik vienas kitas praeivis. Visai ramiai nupėdinome iki metro ir pavažiavę porą stotelių susiradome savo apartamentus šalia Piazza del Gesu. Tobula vieta! Viskas (geležinkelio stotis, uostas, metro stotelė, populiarioji Toledo gatvė) visai šalia, pasiekiama pėsčiomis, pro langą matosi ne kaimyniniai langai, o aikštė, tolumoje – Vezuvijus. Nuotaika gerėjo ne valandomis, o minutėmis.

Pasilikę lagaminus ir kiek atsikvėpę, vėl išėjome į miestą. Planas buvo prisėsti kažkur prie vandens ir išgerti aperityvo. Kai ieškai tobulos vietos, tai nėra taip paprasta. Tad gerokai paklaidžiojome po miestą, nes labiau vadovavomės ne Google Maps’u, o intuicija. Bet jau iš to pirmo pasivaikščiojimo supratau, kad Neapolis man labai patinka. Taip, jis nėra tobulai švarus ir tvarkingas, taip, ne vieno pastato sienos išmargintos grafičiais, gatvėmis vis prazvimbia motoroleriai, bet tai gyvas, nenuobodus, spalvingas miestas.

Intuicija mūsų neapgavo – susiradome tobulą vietą krantinėje netoli Kiaušinio pilies (Castel dell‘Ovo) su vaizdu į jachtas, Vezuvijų, o peizažą vis pagyvindavo pražygiuojančios kažkokios procesijos. Gavome ne tik Limoncello Spritz, bet dar ir visokių užkandukų, riešutukų (į kainą įskaičiuota, visas tas gėris – 10 eurų), tad galėjome ramiai pastumti vakarienės laiką tolyn ir mėgautis gėrimu bei vaizdais. Judėti niekur nesinorėjo, nes prie laidos artėjanti saulė tarsi išmanus dailininkas keitė vaizdus, perspalvindama jachtas ir Vezuvijų vis kitomis spalvomis. Pagaliau aiškiai supratome – atostogos prasidėjo :).

Neapolio kontrastai – nuo Ispaniškų kvartalų iki prabangių rajonų

Kitą rytą mūsų laukė išsami pažintis su Neapoliu – ekskursija su lietuve gide Vitalija (https://www.prisijaukintineapoli.lt/). Kelionė, prasidėjusi senamiesčio (Centro Antico) centre, vedė per skirtingas Neapolio gatveles ir rajonus iki pat didingos pagrindinės miesto aikštės Piazza del Plebiscito. Iš tiesų tai buvo ne tik įdomus pasivaikščiojimas per skirtingus miesto rajonus, bet ir pažintis su tikrai spalvinga Neapolio istorija, prasidėjusia 470 metų pr. Kr.. Toje istorijoje pynėsi žiaurūs ir absurdiškai juokingi įvykiai, tragedijos ir komedijos, tarsi viso to atspindys, visai šalia – ir besišaipanti Pulcinela kaukė, ir katakombos, papuoštos kaukolėmis, primenančiomis apie visų laukiančią lemtį. Juokas ir ašaros, džiaugsmas ir netektys, gyvenimas ir mirtis – viskas šalia, viskas persipynę ir šio miesto istorijoje, ir ją liudijančiuose pastatuose.

Įspūdingos barokinės bažnyčios, siaurutė Kalėdų gatvė (Via San Gregorio Armeno), kur visus metus veikia dirbtuvėlės, gaminančios miniatiūrines Betliejaus figūrėles prakartėlėms.

Katalikiškas, giliai tikinčių žmonių miestas? Gal, bet visai šalia sutinkame burtininką (?) Scartelado, palaiminusį mus gausiai pabarstant druska. Prietarai čia dar labai gyvi. Tą liudiją ir visur parduodami talismanai – pavadinkime juos paprikomis 🙂 Šventųjų paveikslai ir tokie pat dažni futbolininko Diego Maradonos portretai, kartais tiesiog susiliejantys į vieną...

Kontrastai akivaizdūs ir miesto architektūroje. Triukšmingieji Ispaniškieji kvartalai  (Quartieri Spagnoli) – garsūs savo chaosu, virš galvų kabančiais skalbiniais ir motociklininkais, pralekiančiais vos per plauką nuo pėsčiųjų. Ir visai netoli jų – jau minėta Piazza del Plebiscito, rami ir išdidi aikštė, su Karalių rūmais, kiek toliau – pakrantėje išsirikiavę didingi pastatai – jausmas toks, kad patekai į kitą miestą. Per visą šią ekskursiją supratau – labai gerai, kad pasirinkome bent tris valandas pasivaikščioti po Neapolį su gide, nes po jos pasakojimų jaučiamės kur kas geriau susipažinę su miestu.

Ir mums dar pasisekė, kad Neapolyje viešėjome pirmą mėnesio sekmadienį, kai lankymas valstybiniuose muziejuose nemokamas. Ekskursiją su gide baigėme visai šalia Karališkųjų rūmų, buvusios karalių rezidencijos, tad pirmiausia patraukėme link jų. Eilė buvo, bet tikra neilga, palaukti teko gal 10-15 min. Apsilankyti vertėjo – stulbinanti salių prabanga, freskos, paveikslai.  

Energijos dar užteko ir Archeologijos muziejui, kuriame saugomi radiniai iš Pompėjų, Herkulanėjaus (Herculaneum) ir kitų vietovių. Planavome čia tik trumpai apsižvalgyti, bet užklupęs lietus ir tikrai įdomūs eksponatai šį planą pakoregavo – muziejų apžiūrėjome labai atidžiai. Jausmas jame – tarsi žvilgsnis į Antikos kasdienybę.

Trys miesto sluoksniai

Pasakodama apie Neapolį gidė paminėjo, kad miestą galima atrasti per skirtingus jo sluoksnius ir palygino jį su lazanija. Kad tai tikra tiesa – netrukome įsitikinti. Kitą dieną pažinome Neapolį dar giliau – tiesiogine prasme, nes ryte leidomės į Neapolio katakombas. Ekskursijų po požemius net keli variantai. Mes rinkomės Napoli Sitterranea.

Neapolio požemių pradžia – priešistoriniai laikai. Jau III a. pr. Kr. graikai čia iškirto tufą, naudotą miesto sienoms ir šventykloms statyti, o vėliau romėnai sukūrė ištisą akvedukų tinklą. Šie siauri tuneliai aprūpindavo vandeniu fontanus ir gyvenamuosius namus. 20-ame amžiuje, kai požeminė vandentiekio sistema buvo apleista, šie tuneliai Antrojo pasaulinio karo metu virto slėptuvėmis nuo bombų. Dabar tai – įdomi patirtis turistams ir originali pažintis su dar viena Neapolio dalimi.

Iš tamsių katakombų išlendame į dienos šviesą ir jaučiamės nusipelnę puodelio kavos ir babos (romu gausiai sulaistyto pyragėlio) saulėtoje aikštėje.

Toliau mūsų plane – Santa Chiara kompleksas – įspūdingas ansamblis, jungiantis baziliką, vienuolyną, kapavietes ir archeologijos muziejų. Įdomi komplekso istorija (jis pradėtas statyti 14-ame amžiuje), bet drįstu manyti, kad didžioji dalis turistų užsuka, nes čia tiesiog labai gražus kiemas: sodas su apelsinmedžiais, jo viduryje – aštuoniakampės kolonos ir suoleliai, puošti spalvingomis majolikos plokštėmis, kiemą juosia arkados, ištapytos laiko jau gerokai paliestomis freskomis. Tokia unikali tylos, ramybės, grožio oazė chaotiškame Neapolio senamiestyje.

Atsikvėpę čia galime toliau žingsniuoti per miestą link Vomero kalvos. Mūsų tikslas – Sant'Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo). Pati pilis gal ir nėra labai įspūdinga, bet nuo jos terasos atsiveria nuostabi Neapolio panorama – visas miestas, uostas, Vezuvijus ir jūra susilieja į nepakartojamą peizažą.

Pompėjai - laiko sustabdytas miestas

Kelias dienas stebėję Vezuvijų per atstumą, kas rytą sveikinęsi su juo pro savo kambario langą, vieną dieną suplanavome jį aplankyti. Tiksliau, net tik jį, bet ir šalia esantį miestą Pompėjus.  Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje, dažnai vadinamas „miestu, kurį sustabdė laikas“. Kadaise tai buvo klestintis romėnų miestas, įkurtas VI a. pr. Kr., žinomas dėl savo turtingų vilų, spalvingų freskų, teatrų, pirčių.

79 m. rugpjūčio 24 d. miesto gyvenimą sustabdė staiga išsiveržęs Vezuvijus. Pelenų ir uolienų sluoksnis užkonservavo miestą beveik 1700 metų. Dėl to šiandien galime pamatyti senovės romėnų kasdienybę beveik tokią, kokia ji buvo prieš daugiau kaip tūkstantį metų.

Labai įspūdingas yra Pompėjų amfiteatras – seniausias išlikęs mūrinis amfiteatras pasaulyje, pastatytas 70 m. pr. Kr. Jame tilpdavo apie 20 tūkst. žiūrovų, atėjusių stebėti gladiatorių kovų. Taip pat galima aplankyti pirtį, prabangias vilas su mozaikomis ir freskomis, kurios iki šiol žavi intensyviomis spalvomis, netgi viešnamį. Vienas labiausiai sukrečiančių įspūdžių – tai gipsiniai žmonių atspaudai, liudijantys tragišką jų paskutinių akimirkų dramą. Lankytis Pompėjuose labai rekomenduočiau su gidu – ir sutaupysite laiko, nes nereikės klaidžioti su žemėlapiu, ir matysite ne tik apgriuvusių pastatų liekanas, bet suprasite visą miesto istorijos tragizmą.

Po Pompėjų kitas objektas – tragedijos kaltininkas Vezuvijus. Šis ugnikalnis stūkso apie 9 km nuo Neapolio, jo aukštis – apie 1 281 m. Tai vienintelis aktyvus žemyninės Europos ugnikalnis. Jo krateris yra maždaug 650 metrų pločio ir apie 230 metrų gylio. Jei ką, Vezuvijus vis dar aktyvus.

Nors pasirūpinome bilietais iš anksto (vietoje jų nenusipirksite, nėra jokių kasų), visgi jau teko pirkti juos su pavežėjimo paslauga, nes kitų bilietų jau nebuvo likę. Tad iš Pompėjų traukiniu (tiksliau, dviem traukiniais, nes ne visi stoja mums reikalingoje stotelėje),  pasiekėme Ercolaną, o iš jo autobusu mus atvežė iki Vezuvijaus. Autobusas išleido nedideliame parkinge, esančiame apie 1000 metrų aukštyje, o iš čia jau toliau – nuosavomis kojomis. Iki kraterio viršūnės ėjome apie pusvalandį. Ėjimas lengvai kylančiu taku nebuvo sunkus net man, tik su viena sveika ranka. Didžiausias iššūkis buvo labai smarkus vėjas. Atsiveriantys vaizdai verti šio kopimo: Neapolio įlanka, jūra, Pompėjų griuvėsiai ir tolumoje plytintys miesteliai.

Pats vulkanas ir krateris nepasirodė kažkuo įspūdingi. Pusantros valandos kopimui pirmyn, leidimuisi atgal ir apsižvalgymui užteko su kaupu.

Kontrastų miestas

Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e  sužymėtų lankytinų  vietų. Ne, norėjosi ir tiesiog ramiai paklaidžioti po miestą, pasimėgauti maistu ir vynu, nueiti į neapolietiškos muzikos koncertą.

Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Taip, Neapolio senamiestis, o ypač Ispaniškasis kvartalas, garsėja savo chaosu, siauromis, triukšmingomis gatvėmis.

Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais. Šis kontrastų miestas sugeba nustebinti kiekviename žingsnyje.

Picos gimtinė

Pasakoti apie Neapolį ir nepaminėti maisto būtų tikrai neatleistina. Kas ką žino apie Neapolį – galima diskutuoti, bet kad šis miestas – picos gimtinė, manau, tai prisimena kiekvienas. Taip, būtent čia sukurta garsioji Margherita pica – pagaminta 1889 metais ir taip pavadinta Italijos karalienės Margheritos garbei. Jos ingredientai: pomidorai, mocarela, bazilikas – simbolizuoja Italijos vėliavos spalvas.

Valgėme picą populiariausiose ir garsiausiose Neapolio picerijose, taip pat  ir „Sorbillo“, „L'Antica Pizzeria da Michele“, ypač išgarsėjusioje filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts. Beje, iš visų valgytų picų, pastarojoje ji buvo prasčiausia. Nedrįsčiau sakyti, kad ji buvo neskani, tikrai ne, tiesiog kitose picerijose picos buvo dar skanesnės. 🙂 Picos kaina visose tose ikoninėse picerijose: Margherita – 6-7,5 eurai (brangesnė – su papildomais priedais), Marinara – 5-6 eurai. Vienos picos mums dviem pilnai užtekdavo.

Dar viena gidės Vitalijos rekomenduota įdomi vieta – „Pesceria Azzurra“. Turguje esanti valgymo vieta, kurios staliukai sustatyti tiesiog gatvėje ir prie kurių nusidriekia eilės. Jei ieškote, kur maloniai pasėdėti ir skaniai pavalgyti – šitą vietą aplenkite, bet jei norite šviežio, skanaus ir nebrangaus maisto – užsukite: vienkartiniai indai, pusė litro balto vyno už 4 eurus, švieži žuvies ir jūros gėrybių patiekalai už labai draugiškas kainas.

O jei jau ieškote labai išskirtinės vietos, užeikite į „Gran Caffè Gambrinus“. Čia jus pasitiks uniformuoti barmenai, nuostabiai dekoruotos salės ir, žinoma, viliojantis kavos aromatas. Kad jau neabejotumėte, jog patekote į išskirtinę vietą, apžiūrėkite kairėje esančią vitriną, kur iki šiol saugomi neplauti kavos puodeliai, iš kurių gėrė popiežius, garsūs politikai, pramogų pasaulio žvaigždės. Už puodelį espresso čia sumokėsite 1,8 euro, už cappuccino – 2,8 euro. Kaip Neapolyje, tai labai brangu 🙂

Anot mūsų gidės Vitalijos, skaniausi kepiniai mieste – „Scaturchio“ kepyklėlėje, kur galima nusipirkti ir tradicinę babą (2,2 euro, man vienai ji kiek per didelė), ir sicilietiškų kanolių, ir kitų gardumynų. Brangiausio pyrago gabalėlio kaina – 5 eurai, ir ji čia išskirtinė, nes didžiosios dalies kepinių kainos svyruoja tarp 2,2-3,5 eurų.

Neapsivalgyti ir nesustorėti – sudėtinga. Turistus aišku gelbsti nueiti atstumai ir taip sudegintos kalorijos, kaip apsisaugoti vietiniams – nežinau 🙂

Ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Be jokios abejonės. Nes Neapolis – tai nuotykis, į kurį norisi pasinerti dar ir dar kartą. Nes tai jaukus ir gyvas miestas, šiek tiek chaotiškas, šiek tiek apšepęs, bet kartu ir žavus.

Mūsų kelionės planas:

• pirma diena: po skrydžio ir įsikūrimo viešbutyje – laisvas laikas mieste, aperityvas krantinėje su vaizdu į Vezuvijų;
• antra diena: ekskursija po miestą, Karališkieji rūmai ir Archeologijos muziejus;
• trečia diena: Pompėjai ir Vezuvijus;
• ketvirta diena: ekskursija katakombose, Santa Chiara kompleksas, Vomero kalva;
• penkta diena: Sorento ir Amalfio pakrantės;
• šešta diena: Kaprio sala;
• septinta diena: Chiaia, „laisvas laikas mieste“, neapolietiškos muzikos koncertas;
• aštunta diena: lėti pusryčiai aikštėje, lauktuvių paieška, skrydis į Lietuvą.

Kaip man sekėsi su sulaužyta ranka?

Gerai. Žmonės malonūs ir paslaugūs, praleidžia, padeda. Net picerijoje „L'Antica Pizzeria da Michele“ picą išsinešti gavau be eilės, spėju, būtent dėl sutvarstytos rankos.

Žinoma, kelionei su tokia ranka reikia pasiruošti, pavyzdžiui:

• atvykti kiek anksčiau į oro uostą, nes būsite krupščiai tikrinami metalo detektoriumi (mano įtvaras buvo su dviem metalinėmis plokštelėmis), jokių gydytojų pažymų niekas neprašė nei Lietuvoje, nei Italijoje;
• avėkite batus be raištelių;
• pasiimkite vaikščiojimui po miestą ne kuprinę, o rankinę per petį;
• drabužiai turi būti tinkamo pločio rankovėmis;
• situacija, kai tikrai reikės prašyti pagalbos – užkelti ir nuimti lagaminą nuo viršutinės lentynos lėktuve.

Ir tikrai nesiryžčiau keliauti praėjus savaitei ar dviem po traumos, kai dar skauda, kai dar nesi apsipratusi gyventi su viena normaliai funkcionuojančia ranka.

P. S. Didžiąją dalį šios kelionės agentūrai apmokėjau jos dovanų kuponu, kurį laimėjau apsipirkinėdama UAB „Eurovaistinė“ internetinėje parduotuvėje.

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.

Šalis: Čekija

Jei Prahą įsivaizduočiau kaip moterį,  ji būtų elegantiška dama, vilkinti ilga, puošnia suknele, savo siūlėse slepiančia šimtmečių istorijas. Jos šelmiškos šypsenos prasmę pavyktų  perprasti tik artimiau ją pažinus. Kartais ji atrodytų rami ir santūri kaip gotikinė katedra, o kitą akimirką – lengvabūdiška, kviečianti prisėsti gatvės kavinėje ir gurkšnoti vyną žvelgiant į srūvančius Vltavos vandenis. O gal ne, gal ji kvepėtų kava ir šviežiai keptais tradiciniais kolache pyragėliais, kalbėtų lėtai, su lengva ironija ir žvilgsniu kviestų sekti ją siauromis senamiesčio gatvelėmis. Bet kuriuo atveju, tai būtų įdomi, žavi pašnekovė, įtraukianti į intriguojantį pokalbį, žingsnis po žingsnio atskleidžianti vis naujus savo istorijos vingius.

Prahoje lankiausi trečią kartą, bet pirmieji du buvo ganėtinai seniai, tad nusprendžiau dar kartą pasižvalgyti po populiariausias lankytinas jos vietas. Juo labiau, į šią kelionę  pakvietę „CzechTourism“ pasiūlė savarankiškai atrasti šį  miestą, o kaip gidą pasitelkti Prahos svečio kortelę (Prague Visitor Pass), įvardijančią svarbiausius objektus ir leidžiančią kortelės turėtojui didžiąją jų dalį aplankyti nemokamai. Taigi, susipažinkime dar kartą, ponia Praha! 🙂

Vaizdai iš trijų Prahos bokštų

Neslėpsiu – mėgstu pasižvalgyti po miestus iš aukščiausių bokštų. Ypač patinka pirma tokia pažintis – apžvelgi miestą iš viršaus, daugmaž įvertini jo dydį, susidarai bendrą vaizdą, o paskui jau leidiesi žemyn ir vaikštinėdama aikštėmis, gatvėmis, susipažįsti artimiau.

Pažintis su Praha prasidėjo nuo Senosios rotušės bokšto, siekiančio net 69,5 metrus.  Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama – raudoni senamiesčio stogai, daugybė bokštų, dėl kurių Praha kartais vadinama „šimto bokštų miestu“, vingiuojanti Vltava, vaizdas į pilies kalvą. Beje, kas maloniai nustebino – didžiąją dalį pakilimo iki bokšto apžvalgos aikštelės galima įveikti liftu, o tai tikrai itin retas atvejis tokiuose senuose pastatuose.

Bokštas garsus ne tik aukščiu, bet ir garsiuoju astronominiu laikrodžiu Orloj, skaičiuojančiu laiką jau nuo 1410 metų. Kiekvieną valandą čia susirenka minios stebėti, kaip atsidaro du langai ir juose pasirodo 12 miestą sveikinančių apaštalų. Laikrodžio šonuose galima pamatyti skeletą, skambinantį varpeliu, turką, purtantį galvą, šykštuolį su pinigine, pilna pinigų, ir Tuštybę, žiūrinčią į veidrodį. Visas spektaklis baigiasi auksinio gaidžio giedojimu ir bokšto varpo skambėjimu. Sakoma, kad ryte pirmą kartą užgiedojus gaidžiams iš Prahos pabėga vaiduokliai ir velniai.

Visa Senamiesčio aikštė, su jos centre stovinčiu paminklu Janui Husui, – tarp turistų itin populiari vieta, kaip įprasta apie tokias sakyti „senamiesčio širdis“.

Visai netoli jos – Klementinum – antras po Prahos pilies pagal dydį istorinių pastatų kompleksas, mokslo ir kultūros centras. Jau daugiau kaip 200 metų čia įsikūrusi Čekijos nacionalinė biblioteka, kurios fonduose saugomi vertingiausi rankraščiai. Jos archyvuose galima rasti visas per pastaruosius du šimtus metų išleistas knygas, žurnalus ir laikraščius.

Įdomiausia Klementinum vieta – įspūdinga Barokinė salė, sakoma, viena gražiausių pasaulio bibliotekų, kur kiekviena knygų lentyna atrodo tarsi meno kūrinys. Gaila, kad ją galima apžiūrėti tik žvelgiant pro įėjimą, užeiti vidun nepavyks. Beje, čia taip pat yra 68 m aukščio Astronomijos bokštas, iš kurio dar kartą pasigrožime Prahos panorama. Antras apžvalgos bokštas įveiktas :).

O toliau – laisvas laikas mieste 🙂 Planuose – dar vienas Prahos „must“ objektas – Karolio tiltas, populiarus ir tarp turistų, ir tarp sekmadienio popietę išėjusių pasivaikščioti vietinių gyventojų. Fotografuojame tiltą, juo lėtai vaikštinėjančius žmones. Tada kyla mintis apžvelgti jį iš Senamiesčio tilto bokšto. Grįžtame atgal iki tilto pradžios ir kopiame laiptais aukštyn. Čia jau jokio lifto nėra, tenka pasikliauti nuosavomis kojomis. Na, dėl vaizdo – tiltas matosi puikiai, tik nuo Senosios rotušės vaizdas į miestą kur kas įspūdingesnis, tad taupydama laiką bei pinigus rinkčiausi pirmąjį. Kadangi turime Prahos turizmo pasą, mums šis pasižvalgymas papildomai nekainuoja.

Karolio tiltas ir Prahos pilis

Viena iš legendų pasakoja, kad imperatorius Karolis pradėjo statyti tiltą tiksliai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. Pasirinktas laikas esą buvo palankus dėl saulės ir Saturno išsidėstymo, o taip pat dėl simbolinės nelyginių skaičių sekos (1-3-5-7-9-7-5-3-1). Kita legenda tikina: statant tiltą į skiedinį buvo dedama kiaušinių, vyno ir pieno, kad tiltas išliktų stabilus daugybę amžių. Nežinia, ar šios legendos sako tiesą, bet rezultatas pasiteisino – šis 516 m ilgio tiltas tvirtai stovi iki šiol ir žavi milijonus turistų.

Tiltas – tikra trisdešimties barokinių skulptūrų galerija. Tarp jų labiausiai išsiskiria šv. Jono Nepomuko statula. Nepanoręs atskleisti karaliui karalienės paslapties šis šventasis nuo Karolio tilto buvo įmestas į Vltavos upę, o dabar žada sėkmę kiekvienam, kuris paliečia jo skulptūrą.

Taigi, Karolio tiltu išSenamiesčio žingsniuojame į Prahos dalį, vadinamą Mažuoju  miestu (Mala Strana). Mūsų tikslas – ant kalvos stūksant Prahos pilis, bet pakeliui dar  nusukame Vrtba sodus. Matėme jų nuotraukas, tad įsivaizdavome erdvią teritoriją tarp namų, ir pirmą kartą tiesiog praeiname nepastabėdamos įėjimo. Pasirodo, sodai visiškai pasislėpę tarp namų, tad buvo labai keista ir netikėta vidury miesto atrasti tokią tylos oazę.

Toliau žingsniuojame, tiksliau – lipame aukštyn link Prahos pilies, kuri tūkstantį metų buvo Čekijos karalių, paskui –  ir prezidentų rezidencija. Teigiama, kad Prahos pilies teritorija – didžiausias senovinis pilies kompleksas pasaulyje. Dėl dydžio – na, nežinau, bet nors lankausi ne pirmą kartą, pilies kiemai ir Šv. Vito katedra, kiti pastatai pribloškia savo didybe. Ypač – Šv. Vito katedra su įspūdingais viduramžių interjerais, kuriuos saulėtą dieną nuostabiai apšviečia saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro spalvotus vitražus. Katedroje ilsisi ir šventųjų, taip pat – Čekijos valdovų palaikai.

Taip pat teigiama, kad negalima palikti Prahos pilies neaplankius Auksinės gatvelės. Siaurutė gatvelė su spalvotais nameliais masina lankytojus pasižvalgyti po ekspozicijas, įsigyti suvenyrų. Legenda pasakoja, kad nameliuose gyveno alchemikai, ieškoję legendinio jaunystės eliksyro ir filosofinio akmens. Na, ir jau tikras faktas – 22-uoju numeriu pažymėtame namelyje dirbo garsus rašytojas Franzas Kafka.

Pietus pavalgome pilies teritorijoje, o po jų prisėdame jau už pilies teritorijos įsikūrusioje vyninėje. Staliukai sustatyti visiškai prie šlaito, apaugusio vynuogynais – net keista, kad sėdime pačiame Prahos centre. Bet tuo įtikina vaizdai į šį miestą.

Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.

Plaukimas Vltavos upe

Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.

Tiesą sakant, nuovargis jau pradeda jaustis, tad sėdame į laivą (jo bilietas taip pat įskaičiuotas į Prahos svečio kortelę) ir 45 minutes žvalgomės po miestą iš vandens. Jei atvirai, pagrindinė priežastis plaukti laivu man buvo nuovargis, nes atrodė, kad ši atrakcija gali būti nuobodoka. Pasirodo, klydau, nes mažutis mūsų laivelis išsuko iš pagrindinės Vltavos vagos ir praplaukė kur kas siauresnėmis jos atšakomis, kurių net neįtariau esant.

Ir plaukiant, iš vandens elegantiškoji ponia Praha vėl pasirodė visai kitaip – upės paviršiuje atsispindintys pastatai atrodė dar didingesni. Taigi, susipažinome su Praha iš visų pusių – žvelgėme į ją iš bokštų, klaidžiojome jos  gatvelėmis, gėrėjomės pastatais iš vandens.

Pakeliui link vakarienės vietos dar užsukame į Žydiškąjį kvartalą – kelios sinagogos, senos kapinaitės.

Dienos pabaigai – vakarienė tradicinius čekiškus patiekalus siūlančiame restorane „Kolkovna“.

Į viešbutį grįžome metro, nes kojos labai aiškiai sakė: „mums jau gana“. 🙂

Mūsų planas – ką nuveikėme Prahoje per vieną dieną – rekomenduočiau aktyviems ir norintiems daug pamatyti:

• ekskursija su gide po senamiestį (2 val.);
• Senosios rotušės aikštė ir bokštas;
• ekskursija po Klementinum (45 min.);
• Karolio tiltas;
• Vtrba sodas;
• Prahos pilies kompleksas;
• plaukimas Vltavos upe (45 min.);
• Žydų kvartalas;
• vakarienė.

Skaičius mėgstanti mano kolegė Laura iš https://aplinkpasauli.eu/ suskaičiavo, kad ekskursijos, bilietai į aplankytus objektus, plaukimas upe mums būtų kainavę apie 137 eurus, Prahos svečio kortelės kaina – 105 eurai. Ji galioja 48 val., mes naudojomės tik 12 val., taigi, būtume galėję aplankyti dar gerokai daugiau vietų. Ir plius – kelionės  viešuoju miesto transportu. Tad jei norite tikrai gerai susipažinti su Praha, Prahos svečio kortelę verta įsigyti.

Beje, pasiekti Prahą dabar labai parasta, nes ketvirtadieniais ir šeštadieniais yra tiesioginiai airBaltic skrydžiai iš Vilniaus į Čekijos sostinę.

O atskridus galima leisti laiką Prahoje, galima pakeliauti po jos apylinkes, plačiau apie tai – čia.

Iki kitų susitikimų, gražioji ponia Praha!

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.

Šalis: Čekija

Dalis keliautojų, nuvykusių į Prahą, nežengia toliau už jos gotikinių bokštų ir Vltavos krantus jungiančių tiltų. Tačiau jau iš savo ankstesnės kelionės po Čekiją puikiai žinau, kiek daug neatrasto slypi už garsiosios sostinės ribų. Ši kelionė tapo įdomiu pasižvalgymu po Čekijos istorijos, gamtos ir architektūros paminklus – nuo romantiškų dvarų iki senųjų karališkų monetų kalyklų.

Praha – neabejotinai vienas gražiausių Europos miestų. Pasiekti jį dabar gana paprasta – Vilnių su Čekijos sostine du kartus per savaitę sujungia tiesioginiai airBaltic skrydžiai. Ir jei jau atskridote, siūlyčiau neapsiriboti tik Praha, bet pasižvalgyti plačiau po Centrinę Bohemiją, regioną, kuris dažnai lieka sostinės šešėlyje, nors jame tikrai yra ką veikti ir ką pamatyti. Mano penkių dienų kelionė po šį kraštą buvo tarsi pažintis su įvairiomis Čekijos epochomis: nuo gotikos iki klasicizmo, nuo industrinės revoliucijos iki šiuolaikinių pramogų parkų.

Visa tai atrasti mums padėjo „CzechTourism“, pasiūlę maršrutą, susidedantį iš labai skirtingų ingredientų.

Technologijų paveldas ir dvarų elegancija

Kelionė iš Prahos prasidėjo anksti ryte, o mūsų pirmasis sustojimas buvo „Škoda“ muziejuje, esančiame Mladá Boleslav mieste. Neslėpsiu, matydama šį punktą kelionės programoje, turėjau abejonių, ar man tai bus įdomu. Tačiau turiu prisipažinti – ekspozicija, o ypač ekskursija mano išankstinę skeptišką nuomonę apie šį muziejų iš esmės pakeitė.

1895 metais Václavas Laurinas ir Václavas Klementas  įkūrė bendrą įmonę. „Škoda“ –  vienas seniausių automobilių prekių ženklų pasaulyje. Muziejus primena šią istoriją autentiškoje vietoje – buvusiuose gamyklos cechuose, kuriuose automobiliai gaminti iki 1928 metų. „Škoda“ veiklą pradėjo kaip dviračių dirbtuvė, kurioje triūsė septyni žmonės, o 20 a. virto viena didžiausių automobilių gamintojų Rytų Europoje. Eksponatai – nuo pirmųjų retro modelių iki šiuolaikinių elektromobilių. Net man, vertinančiai automobilius tik kaip priemonę nuvykti iš taško A į tašką B, buvo įdomu matyti senuosius modelius, skirtus ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir diplomatams ar Tokijo merui – taip, tais laikais automobiliai buvo eksportuojami net į tokią atokią šalį. Žinoma, gamybos apimtys per šimtmetį gerokai prasiplėtė – jei 1913-aisiais per metus buvo pagaminami 500 automobilių, tai dabar per parą iš trijų gamyklų išvažiuoja  3800 automobiliai. Įdomu matyti, ir kaip per šimtmetį keitėsi ši transporto priemonė – nuo pirmųjų, riedėjusių 14 km/val. greičiu, iki šiuolaikinių hibridinių ar net ateities modelių – yra vienas ir toks. Taigi, vienu žvilgsniu, vienoje patalpoje gali aprėpti visą automobilizmo istoriją. Neslėpsiu – įspūdinga.

Kas dar mane nustebino – visi eksponuojami automobiliai restauruoti, ir visi važiuoja. Beje,  kaip pasakojo gidė, restauruoti senąjį užtrunka nepalyginti ilgiau nei pagaminti naują – dažnai tam prireikia ne vienerių metų. Dalis ekspozicijos yra nuolatinė, dalis – keičiama. Taigi, jei kažkada ir lankėtės šiame muziejuje, vėl į jį atvykę galite rasti nematytų modelių. O kaip kuriuos jų galima net pavairuoti, na, jei jau visai tiksliai – pasėdėti ir pasukioti vairą 🙂

Visai šalia muziejaus ir dabar veikia didžiausia ir moderniausia „Škodos“ gamykla, automobilių giganto istorija tęsiasi.

Dar vos už pusvalandžio kelio, maždaug 50 km nuo Prahos – tikra priešingybė tik ką matytai industrijai – Loučeno (Loučeň) pilis, pastatyta 18 a. – barokiniai rūmai su elegantišku interjeru ir didžiuliu parku. Ketvirta pagal populiarumą Čekijos pilis.

Nuo 1809 metų pilis priklausė kunigaikščių Thurn-Taxis šeimai, kurie buvo pradininkai ir pirmos europinės pašto sistemos. Ir tai nebuvo vienintelis jų verslas. Dobrovicoje šeima atidarė cukraus fabriką, kuris veikia iki šių dienų. Grafams puikiai sekėsi, jie įsigijo ir daugiau dvarų, plėtė, modernizavo Loučeno pilį. Pavyzdžiui, 1911 metais čia jau buvo įvesta elektra, o vonios kambariai modernumu mažai nusileido šiuolaikiniams.

Ekskursiją vedęs gidas ypač daug papasakojo apie paskutinį grafų atstovą – Alexanderį Thurn – Taxisą ir jo žmoną Mariją von Hohenlohe. Marija buvo labai kūrybinga moteris – tapė, parašė knygelę vaikams anglų ir vokiečių kalbomis, pati sukūrė jai iliustracijas. Pilyje lankėsi ne vienas garsus to meto žmogus: čekų kompozitorius Bedřichas Smetana, buvęs geras šeimininkės draugas ir skyręs jai savo kūrinį, austrų poetas Raineris Marija Rilkė, rašytojai Francas Kafka, Markas Tvenas. Rūmuose buvo didžiulė biblioteka, talpinusi apie 9000 knygų.

Grafas – A. Thurn – Taxisas turėjo kitokių pomėgių: medžioklė, žirgų lenktynės, moterys. Teigiama, kad jis susilaukė net keturiolika nesantuokinių vaikų, o paskutinės dukra gimė, kai jis jau buvo 80-ies. Grafas mirė 1939 metais. Eksponatai liudija, kad paskutiniais gyvenimo metais jis elgėsi gana keistai, Pavyzdžiui, tarnas turėjo išlyginti jo skaitomus laikraščius, popierinius pinigus, o monetas reikėjo nuplauti.

Karo ir vėlesniais metais rūmai gerokai nukentėjo. Vėliau pastatas priklausė Transporto ministerijai, čia veikė Transporto institutas, paskui – mokykla, viešbutis. Prieš 25 metus pilį įsigijo ponia Kateřina Šrámková. Nuo 2007 metų rekonstruota pilis plačiai atvėrė duris lankytojams. Dabar jų čia laukia įvairios ekskursijos, edukacijos. Teritorijoje veikia restoranas, keli viešbučiai. Galima nakvoti ir pagrindiniame pastate, tiesa, su viena sąlyga – reikia nebijoti vaiduoklių. Anot gido, taip jau sutarta, kad iki 24 val. dvaras priklauso žmonėms, po vidurnakčio – neregimiems lankytojams ar šeimininkams, kurių buvimą išduoda varstomi langai ar durys, netikėtai įsijungiantis dulkių siurblys ir panašūs dalykai.

Loučeno parkas dar garsėja ir labirintais, kurių kiekvienas sukurtas vis kitu principu: nuo gyvatvorėmis apsodintų iki gana paprastų spiralinių takų. Iš vienų jų labai paprasta rasti išėjimą – pabodus klaidžioti tiesiog galima perlipti iš vieno tako į kitą, o štai kitame teko užlipus į paaukštintą platformą naviguoti kolegę, nes priešingu atveju Loučene būtume ilgokai užsibuvę. 🙂

Taip, labirintai ne tik pramoga, bet ir puiki metafora kelionėms – kartais reikia pasiklysti, kad atrastum. 🙂

Poděbradai – mineralinio vandens kurortas prie Elbės

Mūsų diena Čekijoje tuo dar nesibaigė. Po pietų leidomės į Podebradus (Poděbrady) – senovinį miestą prie Elbės. Jis garsėja ne tik kaip gimtasis čekų karaliaus Jiržio Podiebradiečio ( Jiří z Poděbrad) miestas, bet ir kaip vienas svarbiausių Čekijos kurortų. Tai lėmė 1905 metais atrasti mineralinio vandens šaltiniai, kurie šios vietos gyventojus, iki tol auginusius daržoves, dirbusius stiklo fabrike, paskatino pakeisti savo veiklą. Mineralinio vandens dėka miestas jau nuo 1911-ųjų klesti kaip kurortas. Prie suklestėjimo prisidėjo ir malonus klimatas, harmoninga aplinka – miestas įsikūręs ant Elbės kranto, jo centre – jaukus parkas.

Garsiojo „Poděbradka“ šaltinio mineralinis vanduo sėkmingai naudojamas kraujotakos, širdies ir kraujagyslių ligoms, taip pat – sąnarių problemoms gydyti. Jis padėjo daugeliui pacientų, tarp jų ir pirmajam Čekoslovakijos prezidentui Tomášui Garrigue Masarykui.

Lankytinų objektų mieste nėra daug – pilis, iškilusi dar 15 a., šiandien puošianti centrinę aikštę ir menanti karališkuosius laikus, bažnyčia. Žmonės čia atvažiuoja būtent dėl mineralinio vandens. Tiesa, yra ir kitokių pramogų – dienos pabaigai praplaukėme laivu „Kapitán Korkorán“ Elbės upe. Saulėlydžio metu švelniai banguojanti upė, žalių jos krantų vaizdai leido pasimėgauti ramybe po intensyvios dienos. O paskutiniai jos akcentai, žinoma, – SPA, baseinas ir vakarienė mūsų viešbutyje.

Man asmeniškai šis miestas kažkuo priminė Birštoną ar Druskininkus – gal tiesiog dėl mineralinio vandens biuvečių ar bendros atmosferos? Tad jei neplanuojama čia gydytis ar sveikatintis, verta užsukti dienai ar dviem ir keliauti toliau. Pavyzdžiui, į Kutná Horą.

Kutná Hora – miestas, sukurtas iš sidabro

Kita kelionės diena atvedė į didžiausią įspūdį palikusį miestelį Kutná Hora, kurio visas senamiestis saugomas UNESCO. Viduramžiais šis miestas buvo ne tik vienas turtingiausių Čekijoje, bet ir turėjo milžinišką politinę reikšmę. Visa tai – dėl jo požemiuose slypinčių sidabro klodų.

Italų dvaras (Vlašský dvůr) – buvusios Kutná Horos ekonominio gyvenimo centras. Kadaise tai buvo valdovų rezidencija, veikė karališkoji monetų kalykla. Pirmosios monetos buvo nukaldintos jau valdant Vaclovui II (Václav II). 14 a. pradžioje–16 a. viduryje Kutná Horos pinigų kalykloje kaldinti Vidurio Rytų Europoje (ir Lietuvoje) paplitę Prahos grašiai. 14–15 a. Kutná Hora klestėjo – čia dažnai lankydavosi Čekijos karaliai, posėdžiaudavo Seimas.

Dabar apsilankymas Italų dvare – tarsi kelionė į pinigų istoriją. O jei manote, kad kalti pinigus (tiesiogine to žodžio prasme) labai lengva, galite patys pabandyti. Aš labai stengiausi, bet išėjo tokia truputį brokuota moneta.

 Beje, kur pinigai – ten ir daug įdomių istorijų, tad geriausia po dvarą ir po miestelį vaikščioti su gidu, galinčiu papasakoti, kokias paslaptis slepia išlikę paveikslai, statulos, užrašai. Kitas variantas – dalyvauti žaidime, taip pat pasakojančiame apie Kutná Horos praeitį.

Dar vienas įdomus miesto objektas – Šv. Barboros katedra (Chrám svaté Barbory) – gotikinė šventovė, skirta kalnakasių globėjai. Ji iškilusi virš miesto ir yra labai originalios formos – neslėpsiu, man tai gražiausias Kutná Horos statinys. Katedros statyba truko daugiau nei 500 metų, o viduje galima rasti tiek religinės, tiek kalnakasybos simbolikos. Ypač įspūdingai katedros vidus atrodo saulėtą dieną, kai pro spalvotos mozaikos langus krintanti šviesa kuria mirguliuojančius raštus ant šventovės sienų, grindų – pasijunti tikrai dangiškoje aplinkoje 🙂

Pagal pirminį sumanymą katedra turėjo būti dar  beveik dvigubai didesnė, bet planus teko apkarpyti, nes baigėsi pinigai – šventovė statyta vietos gyventojų lėšomis.

Jei dar truks įspūdžių arba keliausite su vaikais, kurie liks abejingi katedros žavesiui ir jau norės kažką patys nuveikti – galima apsilankyti mažoje „Knihtiskárna“ spaustuvėje – muziejuje, kur gyvai pristatoma spaudos istorija. Savo rankomis atsispausdinau suvenyrinę graviūrą, naudodamasi senovine spausdinimo mašina – jei man tai buvo smagi atrakcija, vaikams turėtų būti dar įdomesnė patirtis.

Dienos pabaigoje  mūsų dar laukė  Sedlecė (Sedlec) ir dvi skirtingos bažnyčios: Sedlecės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Šv. Jono Krikštytojo katedroje (Kostel Nanebevzetí Panny Marie a sv. Jan Křtitele) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčios (Hřbitovní kostel Všech Svatých) osuarijuje (kaulų koplyčioje). Čia saugomi skeletai iš ekshumuotų kapų, t. y. visi šie žmonės buvo palaidoti Sedlecės kapinėse. Kai po bado, maro, karų kapinės pasekė 3,5 hektaro, toliau nebebuvo kur jas plėsti. Todėl senieji kapai buvo ekshumuoti, o palaikai sudėti koplyčioje.

Architektas Janas Santini-Aichelis laikomas autoriumi iki dabar išlikusios kaulų išdėliojimo koncepcijos, kuri turėjo atkleisti, kad mirtis – tai dieviškosios tvarkos dalis, ir išreikšti viltį, kad po mirties galime tikėtis prisikėlimo. J. Santini-Aichelio  idėjas papildė jo kolega Františekas Rintas, kuriam priskiriama autorystė žymiausių puošybos elementų: sietyno, herbo ir kabančių girliandų. Teoriškai kaip ir viskas gerai, tai vizualus priminimas „memento mori“, bet aš trumpai apsižvalgiusi sprukau iš koplyčios – man asmeniškai ten buvo labai nejauku. Nuotraukų iš šio objekto nebus – fotografuoti iš pagarbos palaikams draudžiama.

O dienai baigiantis dar kartą pasidžiaugiau, kad likome nakvoti Kutná  Horoje. Tiesą sakant, būtent vakare geriausiai supratau, kad šiame mieste man labiausiai patiko pats miestas, tiksliau – senamiestis. Ir ypač dienos pabaigoje, ištuštėjęs nuo turistų, kai galima ramiai pasidžiaugti jo pastatų ir gatvelių žavesiu. Saulei leidžiantis lėtai žingsniavome nuo viešbučio iki Šv. Barboros katedros, pasimėgaudamos vakaro tyla. Grįžome jau temstant, ir žiebiantis gatvių apšvietimui miestas vėl atrodė kitaip – paslaptingas, tylus, pamažu grimztantis į miegą.

Dvarai, parkai ir paskutinė atokvėpio diena

„Oho, kokie įspūdingi rūmai“, – aiktelėjo kolega, žvelgdamas pro automobilio langą. Po akimirkos vairuotojui pasukus vairą supratome, kad tai – pirmasis mūsų tos dienos lankytinas objektas. Kačinos (Kačina) rūmai –įspūdingas klasicizmo ir baroko stilių statinys, nors, pavyzdžiui, fojė, bibliotekos architektūra primena Romos panteoną. Rūmai milžiniški – 200 kambarių, atstumas tarp šoninių fligelių – 227 metrai. Rūmai priklausė aristokratų Chotekų giminei, dabar juose veikia Nacionalinis žemės ūkio muziejus. Šeimos nariai buvo labai išsilavinę, studijavo ekonomiką, teisę, kalnakasybą, inžinerijos, žemės ūkio mokslus, palaikė ryšius su Habsburgais.

Ypač išgarsėjo šeimos palikuonė Sofija Chotek, ištekėjusi už Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando (Franz Ferdinand). Sutuoktiniai buvo nužudyti Sarajeve 1914 metais, ir šis įvykis laikomas Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.

Na, bet grįžkime prie rūmų. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko milžiniška Kačinos dvaro biblioteka, kurioje saugoma daugiau kaip 40 tūkst. leidinių praktiškai visomis Europos šalių kalbomis – ir grožinių, ir filosofinių, ir laikraščių, dokumentų. Pasak gido, biblioteka buvo saugoma kaip tvirtovė, todėl tiek knygų ir išliko. Šalia bibliotekos, tame pačiame fligelyje įsikūrusi ir vaistinė, kurioje vaistai buvo ne tik parduodami, bet ir gaminami. Kvepia žolėmis ir vaistais iki šiol 🙂

Mūsų kelionė aprėpė labai įvairius objektus, nelabai nutolusius nuo sostinės Prahos. Kita tos dienos stotelė turėtų sudominti šeimas – „Mirakulum“ parkas, 12 ha plotas, pilnas įvairiausių pramogų ir atrakcionų vaikams – nuo mažiausių, iki didžiausių. Pilys, labirintai, vandens pramogos, ferma su gyvūnais (netikrais) pritaikyti skirtingų amžiaus grupių vaikams – ir tiems, kuriems žaidžiant norisi pasitelkti fantaziją, ir tiems, kuriems reikia dūkti bei šėlti. Apgalvotos visos detalės, kad vaikams būtų patogu, įdomu, kad jie nepasimestų nuo tėvų ir galėtų saugiai pramogauti. Tuo rūpinasi 130 parko darbuotojų.

O vakarėjant dar spėjome aplankyti Průhonice rūmų parką, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas gražiausių kraštovaizdžio parkų visoje Europoje, įkurtas 1885 metais botanikos entuziasto grafo Ernsto Emanuelio Silva-Tarouca. 250 ha plote įrengta maždaug 40 km ilgio takų, pasivaikščiojimui galima rinktis vieną iš trijų maršrutų.

Po parką mus vedžiojusi gidė aprodė vietas, iš kurių geriausiai atsiveria vaizdas į neorenesanso stiliaus rūmus, ir galima nusifotografuoti tokį spalvotą atviruką, tapusį ir šio straipsnio pagrindine nuotrauka. Bet net ir be gidės būtų smagu apsivaikščioti po šį parką, tiesiog mėgaujantis vaizdais, uodžiant žydinčių augalų kvapą. Net liūtis mūsų pasigailėjo ir grėsmingai susikaupę juodi debesys pratrūko tik tada, kai jau ramiai mėgavomės vandens parko ir SPA malonumais netoli parko įsikūrusiame viešbutyje.

Tobula kelionės pabaiga. 🙂

5 patarimai, keliaujantiems į Čekiją

1. Išdrįskite palikti Prahą. Vos valanda kelio ir Jūsų laukia  viduramžių dvarai, parkai, labirintai ar mineralinio vandens kurortai.
2. Ieškokite pramogų, tinkančių visiems šeimos nariams. Čekija tai gali pasiūlyti, ir naudodamiesi šiuo kelionės aprašymu, galite suplanuoti maršrutą, kuris pradžiugins ir mamą, ir tėtį, ir vaikus. Na o tėvelius, žinoma, dar džiugins ir čekiškas alus. 🙂
3. Kutná Hora –„must“. Jei turėčiau rekomenduoti tik vieną vietą už Prahos ribų – tai būtų šis UNESCO miestas.
4. Skirkite laiko gamtai. Loučeň labirintai, Průhonice parkas ar Elbės pakrantės – maloni atgaiva, ypač jei keliausite vasarą.
5. Neskubėkite ir mėgaukitės – vaizdais, maistu, SPA... 🙂

Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti

Trinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:

1. Loučeno pilies restoranas
2. Kutna Horoje: „V Ruthardce“ (čia pietavome) ir „Dačický" (jame vakarieniavome)
3. „Na Pašince“ – restoranas su istorija ir vyno rūsiu 🙂

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

1. SPA Hotel Felicitas  (Podebraduose) – viešbutis su jaukiu SPA centru ir baseinu, siūlantis labai skanius pusryčius ir vakarienę;
2. Hotel U Vlašského dvora (Kutna Horoje) – pačiame miesto centre; nedidelis ir jaukus;
3. Aquapalace Hotel Prague (Prahoje) – puikus viešbutis su šalia esančiu didžiuliu vandens parku, SPA centru – bus ką veikti ir vaikams, ir suaugusiems.

Šalis: Turkija

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.

Kelionė į Stambulą visada yra gerai. Milžiniškas, spalvingas, savo istorija turtingas miestas, kuriame susitinka Europa ir Azija – čia toks klasikinis jo apibūdinimas. Jei man reikėtų atrinkti kelias detales, geriausiai charakterizuojančias šį miestą, tai būtų išdidžioji Mėlynoji arba Hagia Sophia mečetė, spalvomis ir kvapais užhipnotizuojantis Prieskonių turgus (Spice Bazaar), Bosforo sąsiaurio žydruma, judrioji Istiklal gatvė, na, ir dar pridėčiau kažkuriuos iš rūmų – Topkapi ar Dolmabahčės (Dolmabahçe). Vaizdui pagyvinti šioje mozaikoje įkomponuočiau besisukantį dervišą.

Tai būtų paveikslas apie Stambulo vaizdus, veiksmus, kvapus, bet būtina dar viena dedamoji, be kurios sunku įsivaizduoti šį miestą – jo skoniai. Maistas Stambule – labai svarbus, skanus ir įvairus. Ir jis buvo pagrindinis šios mano kelionės tikslas. Ar galima pažintis miestą, net visą šalį tik per jos virtuvę? Pabandykime.

Į Stambulą mus keturis kelionių tinklaraštininkus / žurnalistus iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos pakvietė  Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Jau iš kelionės programos buvo aišku, kad mūsų laukia labai išsami pažintis su Turkijos virtuve, kad ragausime tiek populiaraus gatvės maisto, tiek rafinuotų restoranų patiekalų.

Pažintis su Stambulo skoniais prasideda pusryčiais

Mūsų kelionė po Stambulą prasidėjo (na, atvykau vėlai vakare, tai to laiko galime net neskaičiuoti) ten, kur prasideda kiekviena gera diena Turkijoje – nuo pusryčių. Pasak mūsų gido Taner Sarac pusryčiai Turkijoje – pagrindinis dienos valgis, ir jis turi būti sotus, gausus, kad aprūpintų kalorijomis laukiančiai dienai. Žinoma, dabartiniame skubančiame pasaulyje darbo dienomis ši tradicija dažniausiai pamirštama, bet visos šeimos pusryčiai savaitgalį – dar gyvuojantis ritualas. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, nes šeštadienio rytą į jaukią „Velvet Cafe“ tuoj po jos atidarymo pradeda rinktis lankytojai: šeimos su vaikais, draugų kompanijos. Pusryčiai čia – tai ne tiesiog paprastas pavalgymas, bet visas bendravimo ir vaišingumo ritualas.

Mūsų stalas pradeda pildytis lėkštėmis, kuriose – avies ir ožkos pieno sūriai, kelių rūšių kepti ir aliejuje virti pyragėliai, sucuk (aštri dešra), omletai, žaliosios ir juodosios alyvuogės, pomidorai ir agurkai, įvairūs džemai, medus, tradicinis simitas ir, žinoma, juoda turkiška arbata. Vienu metu suskaičiavau dvidešimt patiekalų, tiksliau, lėkščių, bet kai kuriose jų glaudėsi, pavyzdžiui, trijų rūšių sūriai arba agurkai su pomidorais ir pan. Mūsų įkalbinėti ilgai nereikėjo, nes bent jau aš paskutinį kartą buvau valgiusi prieš daugiau nei dvylika valandų, lėktuve.

Kavinės savininkas  – Yuksel Kukul – ją atidarė 2018 metais autentiškame senoviniame name, atitinkamas ir interjeras: mediniai baldai, rankų darbo nėriniai, indai, tarsi surinkti iš močiučių palėpių. Akivaizdu, kad kavinės savininkai stengiasi išsaugoti nostalgišką Stambulo veidą. Išsikalbėję sužinome, kad ši kavinė ir jos pavadinimas skirti Yuksel močiutei atminti. „Velvet“ (lietuviškai turbūt galima versti „velvetas“) – toks komplimentas Turkijoje sakomas apie itin švelnią moters odą, taip buvo vadinama savininko močiutė, tai iš čia ir pavadinimas. Meniu taip pat paremtas tradiciniais močiutės gamintų patiekalų receptais.

Kiek tokie gausūs pusryčiai kainuoja? „Na, nėra pigu“, – numykia gidas. Išsiaiškiname – tie dvidešimt plius pusryčių patiekalų su neribotu arbatos kiekiu kainuoja žmogui apie 19-20 eurų. Vilniuje už tą sumą turbūt išeitų pusrytiniai varškėčiai ir kavos puodelis.

Taigi, šie pusryčiai buvo pirmoji mūsų pažintis su Turkijos skoniais, ir jau nuo pirmųjų kąsnių supratome, kad laukia tikrai skani kelionė 🙂

Balat – rajonas, kur susitinka skirtingos kultūros

Kol mes mėgavomės pusryčiais, baigėsi lietus, tad patraukėme pasižvalgyti po Balat rajoną, kuriame įsikūrusi kavinė. Kylančios statmenai aukštyn ir taip pat besileidžiančios žemyn Stambulo gatvės yra puikus šansas sudeginti nors dalį pusrytinių kalorijų 🙂

Balat – vienas seniausių ir įspūdingiausių Stambulo rajonų. Jis tarsi šiek tiek pasislėpęs nuo smalsių turistų akių, driekiasi už Eminönü pakrantės palei Aukso ragą (Golden Horn). Tik, panašu, turistai jau pradeda jį atrasti. Rajonas įdomus, nes jame gyvena daugiakultūrė bendruomenė, čia galima rasti  ir bažnyčių, ir sinagogų, ir mečečių, lygiai tokia pati žmonių įvairovė. Įdomu tiesiog paklaidžioti siauromis jo gatvelėmis, stebint ne kokius išskirtinius lankytinus objektus, o tiesiog kasdienį vietinių gyvenimą.

Pirmuose spalvingų namų aukštuose įsikūrusios įvairiausios parduotuvės – nuo maisto produktų iki šluotų, o taip pat restoranai, kavinės ir antikvariatai. O kad jau tikrai niekas neliktų alkanas, skubantiems siūlomi kepti kaštainiai, simitai, užkvimpantys taip, kad rankos nenoromis tiesiasi jų link, nors pilvas sako: „Na tikrai, gana“. 🙂

„Užeikite, nusifotografuokite su mumis“, – kreipiasi gozleme – paplotėlių su sūriu – prekeivis. Kodėl ne, prašom – su kolege iš Latvijos mielai papozuojame 🙂

Ne, valgyti tikrai dar nenorime, kad ir kokie malonūs kvapai virpina šnerves.

Pietūs pas Anatolijos tradicijas tęsiantį šefą

Tipiškus turkiškus pietus išbandome Stambulo Azijos, arba Anatolijos pusėje. Plaukimas laivu Bosforo sąsiauriu tikrai smagi atrakcija – džiugina ir gražūs vaizdas, ir  savotiškas jausmas, kad esi Azijos ir Europos kryžkelėje. Tuo pačiu –  puiki galimybė pasižvalgyti po pakrantes, nes tiesiog besisukiojant po laivo denį galima apžiūrėti tolstantį istorinį pusiasalį, akimis aprėpti visą Topkapi rūmų dydį, kitoje pusėje – Galatos tiltą ir tolumoje kylantį Galatos bokštą, pasigėrėti Dolmabahčės rūmais, galiausiai – pamačius verslo rajone naujuosius dangoraižius suvokti, kad Stambulas  – toli gražu ne tik senasis miestas.

Išlipę iš laivo Azijos pusėje ir išgėrę pakrantėje kavos, patraukiame į Kadıköy – vietinių gyvenamąjį rajoną. Ir čia nestinga valgymo vietų: lokantas, meyhanes (tavernos(?), o maisto kioskeliuose akis traukia raudonos braškės. Anot mūsų gido, kainos čia yra draugiškesnės nei europinėje dalyje, labiau pritaikytos vietiniams gyventojams, studentams.

Pietums mums numatytas restoranas „Çiya“ – iš pirmo žvilgsnio toks visai neišvaizdus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų kaimynystėje įsikūrusių valgymo vietų. Tiksliau, vienas skirtumas yra – prie šalia esančio restorano stovi aktyvus padavėjas, kviečiantis praeivius prisėsti, bet kažkodėl jis tuščias, o štai apsilankyti „Çiya“ niekas neįkalbinėja, bet lauke vos randame laisvą staliuką.

Prisėdame. Iš meniu aiškėja – tai vieta, kurioje siūlomi tradiciniai Anatolijos patiekalai, dažnai primenantys namų virtuvę. Turkų virtuvė – tai daugiau nei kebabai ir baklava, ką mes žinome Lietuvoje. Ji formavosi šimtmečiais, jungdama Viduržemio, Artimųjų Rytų, Balkanų ir Kaukazo skonius. Čia gausu daržovių, ankštinių, alyvuogių aliejaus, mėsos, žuvies, prieskonių – tačiau viskas subtiliai subalansuota.

Restorano įkūrėjas ir šefas Musa Dağdeviren gimė 1960 metais Gaziantepe, pietryčių Turkijoje. Jo kulinarinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai jis padėjo savo dėdei kepykloje. 1987 metais Musa atidarė pirmąjį restoraną „Çiya Kebap“, o 1998 metais – „Çiya Sofrası“, skirtą regioniniams namų virtuvės patiekalams. Musa aktyviai keliauja po Turkijos kaimus, rinkdamas ir dokumentuodamas nykstančius receptus, siekdamas išsaugoti šalies kulinarinį paveldą. Šios pastangos buvo įvertintos tarptautiniu mastu – jis buvo pristatytas „Netflix“ dokumentinėje serijoje „Chef’s Table“ .

„Çiya“ meniu keičiasi kasdien, priklauso nuo sezono ir turimų ingredientų. Užkandžiai pateikiami savitarnos principu, t. y. galima matyti juos vitrinoje ir išsirinkti tai, kas patinka. Toks pasirinkimo būdas gerai ir tada, kai iš aprašymo nelabai supranti, ko gali tikėtis 🙂 . Mums užsisakymo procesą palengvina gidas, pasitaręs su padavėju ir parinkęs įvairių užkandžių. Atpažįstu baklažanus, dolma (įdarytas daržoves), sarma (įdarytus vynuogių lapus), sarma ici (daržovių salotas su bulguru), humusą, bet yra dar ir kitų patiekalų, kurių ingredientų identifikuoti taip ir nepavyko arba neišsiaiškinau, kaip jie vadinasi. Bet buvo skanu. 🙂

Kaip pagrindinis patiekalas atkeliauja kebabas. Turkijoje yra daugybė jo rūšių. Pagrindas, žinoma, mėsa, kuri marinuojama su prieskoniais, kepama ant grotelių. Kebabai gali būti gaminami su česnakais, baklažanais, pomidorais, svogūnais ir kt. Beje, jie patiekiami nebūtinai tik susukti į pitą, gali būti pateikti ir lėkštėje, su ryžiais, daržovėmis.

Atsigerti – juoda arbata, ayranas – iš jogurto, druskos ir vandens gaminamas pikantiškas gėrimas, kurio man taip ir nepasisekė prisijaukinti.  Kai jau jaučiamės visai sotūs, atkeliauja kava ir lėkštė desertų. Visa laimė, kad jie susmulkinti mažais gabaliukais, tad dar šiaip ne taip įstengiame jų paragauti, nes šie sirupe mirkyti vaisiai ir baklava atrodo labai viliojančiai.

Reklaminis bukletas skelbia: jei ieškote autentiškos turkiškos virtuvės patirties, „Çiya“ yra nepakeičiama stotelė Stambule. Negalėčiau su tuo ginčytis 🙂

Pietauti į gatvę? Kodėl gi ne!

Simitas – visame pasaulyje žinomų turkiškų pusryčių pagrindas – yra bene populiariausias ir labiausiai paplitęs Stambulo gatvės užkandis. Klasikinis simitas – tai maždaug 15 cm skersmens traškus riestainis, padengta sezamo sėklomis. Parduodamas užkandinėse ir iš gatvės vežimėlių, pakankamai sotus, kad numalšintų alkį. Kaina – apie 50 centų. Kepti kaštainiai – dar vienas Stambulo gatvės skonis.

Kitas už šalies ribų garsus patiekalas – döner. Tiksliau, žodis „döner“ labiau apibūdina gaminimo ir reiškia „sukamas“ – tai mėsos (jautienos, ėrienos arba vištienos) paruošimas kepant ją ant vertikalaus iešmo. Iškepta mėsa patiekiama suvyniota į pitą ar įdėta į duoną su salotomis, pomidorais, padažu. Dar vienas nepakeičiamas Stambulo gatvės patiekalas – įdarytos midijos (midye dolma). Paprastai valgomos rankomis, ant ryžių ir midijų mišinio išspaudus citrinos sulčių.

O mano gatvės maisto favoritas –balık-durum (žuvis ir pita). Kita jo versija – balık-ekmek (žuvis ir duona). Tai sumuštiniai su šviežiai kepta žuvimi. Ypač malonu juos valgyti kur nors krantinėje prie Bosforo sąsiaurio ar Auksinio rago.  Kaina – apie 4,5 euro. Paskutiniai mūsų pietūs Stambule tokie ir buvo balik-durum ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinė. Visa tai kainavo apie 8 eurus. Viso sumuštinio įveikti nepavyko.

Virtuvė, kurioje susilieja pasaulio skoniai

Stambule, kaip ir kiekviename didžiuliame mieste, yra labai skirtingų ir įvairaus lygio valgymo įstaigų – pradedant nuo gatvės maisto baigiant „Michelin“ žvaigždėmis įvertintais restoranais. Stambule tokių – aštuoni, vienas restoranas turi dvi žvaigždes, septyni – vieną. 2022-aisiais Stambulas tapo 38-ąja vieta, kurią aplankė ir įvertino  „MICHELIN Guide“ inspektoriai, pirmosios žvaigždės įteiktos 2023 metais.

Mums labai pasisekė, kad turėjome progą išbandyti visą šį platų valgymo vietų ir patiekalų spektrą – nuo simitų ir balık-ekmek gatvėje iki vakarienės „Michelin“ žvaigžde įvertinto restorano „Arkestra“, kuris laikomas  vienu ryškiausių Stambulo gastronominių atradimų. Šis restoranas, pelnęs „Michelin“ žvaigždę jau per pirmus veiklos metus, originalus ne tik išskirtiniu maistu, bet ir unikalia atmosfera, kurioje dera aukštoji virtuvė, muzika ir menas.

Restorano įkūrėjas ir šefas  Cenk Debensason gimė Stambule, tačiau kulinarinį kelią pradėjo Prancūzijoje, kur baigė garsųjį „Institut Paul Bocuse“ Lione. Vėliau jis tobulinosi Paryžiuje, San Franciske ir Los Andžele, kur organizavo populiarią vakarienių seriją „The Cartoonist“. 2016 metais sugrįžęs į Stambulą jis penkerius metus dirbo kaip maisto ir gėrimų konsultantas, o 2022 metais kartu su partnere Debora Ipekel atidarė „Arkestra“.

Restorano meniu atspindi šefo keliones ir patirtį: čia dera prancūzų kulinarinės tradicijos su Azijos, Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos skoniais. Maistas čia originalus ir labai skanus, nors ir ne visada gali suprasti, ką valgai. Man ypač įsiminė tuno sašimi – tunas su suši ryžių ledais, ryžių, svogūnų ir česnakų traškučiais, imbiero padažu. Labai skanus buvo ir pagrindinis patiekalas – glazūruotas ešerys su jūros kopūstais, pupelėmis ir dar kažkuo.

Mums buvo rezervuotas staliukas, nuo kurio puikiai matėsi virtuvė. Regint, kaip atidžiai, tarsi medituodamas dirba  C. Debensason, nebesistebi, kodėl čia toks skanus maistas. Apskritai, vaizdas toks, kad regi ne virtuvės komandą, o puikiai sustyguotą orkestrą, darniai paklūstantį dirigento – šefo mostams. O jo gebėjimas derinti skirtingų kultūrų kulinarines tradicijas ir kurti naujus, netikėtus skonių derinius – tikrai unikalus.

Žinoma, per šią kelionę išbandėme ir daugiau restoranų, bet paminėjau tas, kurios, mano nuomone, geriausiai atskleidžia ne tik Stambulo patiekalų ir valgymo vietų įvairovę, bet ir leidžia susipažinti su Turkijos maisto kultūra, žmonėmis, galiausiai – su šios šalies istorija. Kelionė baigėsi, bet vaizdai ir skoniai liko mano atmintyje. 🙂

Keli patarimai planuojantiems kelionę į Stambulą:

• Nebijokite valgyti gatvėje – dažnai čia rasite tikresnių skonių nei restoranuose.
• Ragaukite viską, net jei tai atrodo neįprasta. Netikėti patiekalų skoniai gali nustebinti.
• Stenkitės paieškoti skirtingo lygio restoranų, neapsiribokite tik tradiciniais ar gatvės maistu – tai leis pamatyti, kaip turkiška virtuvė interpretuojama moderniai.
• Lankykitės maisto turguose – pavyzdžiui, Kadıköy ar Prieskonių turguje. Jie padės suprasti, iš ko susideda vietinių lėkštė.
• Nepamirškite desertų – be baklavos verta paragauti künefe, sütlaç ar lokum.
• Pasikliaukite vietiniais – klauskite, ką jie rekomenduoja. Turkai svetingi ir mėgsta pasidalyti savo virtuvės paslaptimis.