Kelionės laikas: 2020 m. kovo 6-7 d.
Šalis: Argentina
„Dar vienas nerealus kelionės po Čilę ir Argentiną patyrimas – apsilankymas prie Igvasu (Iguazu) krioklių. Kažkas nepaprasto! Aišku, didžiausią įspūdį paliko vadinamoji "Velnio gerklė" – pats pagrindinis didysis Igvasu krioklys. Tokia vandens jėga ir galybė! Stovi ir negali atsižiūrėti: krentanti vandens masė užburia ir užhipnotizuoja. Ir visai nesvarbu, kad vandens purslai jau permerkė kiaurai – neįmanoma atsigrožėti. Bet tai reikia patirti, jokie vaizdo įrašai ir nuotraukos neperteiks to UNESCO saugomo gamtos stebuklo didybės“, – taip rašiau savo feisbuko paskyroje kitą dieną po apsilankymo prie krioklių.
Sveiki atvykę į džiungles!
Iš tiesų, ši trumpa dvejų dienų išvyka buvo tarsi vyšnia ant torto mėnesį trukusioje trylikos skrydžių kelionėje po Čilę ir Argentiną.
Puerto Igvasu (Puerto Iguazu) – nedidelis miestas Argentinos šiaurėje pasitiko tropiniu karščiu. Buenos Airėse, iš kurių išskridome, taip pat buvo pakankamai šilta, bet čia jausmas – kaip pirtyje – tokioje lietuviškoje, drėgnoje. Iš karto važiuojame į užsakytus apartamentus, o jie – miestelio pakraštyje, visai šalia jau driekiasi džiunglės. Pačiame miestelyje lankytinų objektų kaip ir nėra, turistai čia atvyksta tik dėl krioklių. Tad mūsų pasivaikščiojimas po jį ilgai netrunka, daug mieliau leisti laiką apartamentuose, ypač baseine. Man po ilgos ir, tiesą sakant, varginančios kelionės, labai malonus toks poilsis – maudynės baseine, šalto balto vyno taurė terasoje, vakarienė kavinėje, mėgaujantis maistu praktiškai džiunglių apsuptyje. Visiška ramybė ir gerovė. Tas jausmas, kai vakaras tarsi ištirpsta, užleisdamas vietą nakčiai ir tylai, kurią trikdo tik džiunglių gyventojų garsai.
Tiesa, džiunglių kaimynystė turi ir pašalinių reiškinių. Pavyzdžiui, ryte laukia staigmena – vakar ilgokai ieškojome miestelyje „medialunų“ (pusmėnulio formos vietinių kruasanų) prie rytinės kavos, o dabar atidariusi spintelę pamatau, kad jie labai skanūs ir skruzdėms. Na ką, sveiki atvykę į džiungles 🙂
Užburianti Velnio gerklė
Geriame kavą su skruzdėms nepatikusiais sausainiais, ir netrukus mes jau tarp pirmųjų Igvasu krioklių parko lankytojų. Prie bilietų kasos žmonių nedaug – privalumas, kad atėjome į parką tik jam atsidarius, įėjimas užsieniečiams gerokai brangesnis nei vietiniams, dabar apie 20 eurų. Parke įrengti net keli pasivaikščiojimo takai, gali pasirinkti tinkamiausią. Bet pirmiausiai visi skuba į džiunglių traukinuką, vežantį iki pagrindinio lankytino objekto – "Velnio gerklės" (Garganta Del Diablo – ispaniškai). Mes į artimiausią traukinuką jau nebetelpame, turime kiek palūkėti. Važiavimas atviru traukinuku per džiungles – dar viena maloni atrakcija. Išlipus tenka šiek tiek paėjėti virš išplatėjusios upės nutiestais patogiais metaliniais takais, kai netrukus ausis pasiekia krentančio vandens garsas. Ir staiga visu grožiu atsiveria krioklio vaizdas – 82 m aukščio, 150 m pločio krentančio vandens masė! Žodžiais nenusakoma didybė ir jėga! Žmonių tikrai daug, bet net jie netrukdo žavėtis tokia gamtos didybe. Jau po kelių minučių esame kiaurai permerkti vandens purslų, bet tokiame karštyje tai net malonu. Kaip sakė mano bendrakeleivis – iš Brazilijos pusės "Velnio gerklė" geriau matyti, bet iš Argentinos pusės gali jį pajausti. 🙂
Atsigėrėję fantastiškai vaizdais grįžtame traukinuku atgal ir pasirenkame vieną iš kelių siūlomų pasivaikščiojimo po parką maršrutų. Nacionalinis Igvasu krioklių parkas laikomas vienu iš septynių pasaulio gamtos stebuklų, įsikūręs pačiame Argentinos pasienyje, jo plotas 67.620 ha ir šalis jo teritorija dalijasi su kaimyne Brazilija. Tiesa, didesnioji dalis, du trečdaliai parko priklauso Argentinai. Milžiniškame parke skaičiuojama apie 250 krioklių ir atvykėliams čia rekomenduojama praleisti bent pora dienų, apsistoti galima ir parke esančiame viešbutyje.
Mes parkui turime vieną dieną. Tad ilgai nelaukę patraukiame žemutiniu taku (Lower Circuit). Pasivaikščiojimas parke – didžiulis malonumas. Puikiai įrengti takai, fantastiški krioklių vaizdai. Karšta, tad kai kur praėjimuose yra specialūs dušai, iš kurių nuolat bėga šaltas vanduo – nori atsigaivinti, palįsk visas ar pakišk tik galvą. Vandens aplink daugybė, bet bristi kur nors į upę noras išblėso, pamačius joje ramiai plaukiančią gyvatę.
Saugokite savo empanadas
Vietų pavalgyti taip pat netrūksta. Į vieną kavinę nusprendėme užsukti ir mes. Kol pirkome empanadas (tradicinius vietinius pyragėlius su mėsos ar daržovių įdaru) ir gėrimus, netikėtai įminėme žengiant į ją kilusį klausimą, kodėl didžioji valgytojų dalis brukasi uždarame paviljone, nors staliukų buvo ir lauke. Įtikino pamatytas vaizdelis.
Tik turistai susikrovė maistą ant stalelių lauke, tuoj prisistatė dvi surikatos. Kol iš džiaugsmo apsalę turistai mėgavosi netikėta kompanija ir ieškojo mobiliųjų telefonų tokiai akimirkai įamžinti, ant stalo staiga šastelėjo trečias šios, akivaizdu, gerai organizuotos grupuotės narys, ir stvėręs maišelį su empanadomis spruko į krūmus. Apstulbę turistai paskubomis susirinko maisto likučius ir beviltiškai žvalgosi vietos perpildytame maisto paviljone. O mes, valgydami jo viduje, pro langą stebime, kaip jau kiti perspėjimų nepaisę turistai alkanu žvilgsniu palydi sprunkančias savo empanadas.
Kitoje parko vietoje pyragėlių prarasti nenorintys parko lankytojai gali užkandžiauti didžiuliame metaliniame narve. Gal ir teisingas sprendimas – mes, visi lankytojai, šiame parke tik svečiai...
Po pietų praeiname dar vieną – aukštesnįjį parko taką (Upper Circuit), bet žemesnysis man patiko labiau – kriokliai daug įspūdingiau atrodo, kai matai juos krentančius iš viršaus. O gal jau tiesiog pripratome prie vaizdų? Laiko iki uždarymo dar yra, visi dominantys takai jau praeiti, tad mano bendrakeleivis siūlo paskutiniu traukinuku dar kartą nuvažiuoti iki "Velnio gerklės". Taip ir padarome. Turistų čia jau gerokai mažiau, per dieną pavargęs krioklys, atrodo, ne taip labai ir taškosi, o saulės nušviestas atsisveikinimui dar pasidabina vaivorykšte. Ne, tikrai neįmanoma priprasti prie tokių vaizdų – šis apsilankymas pasirodė dar įspūdingesnis nei rytinis.
Grįžtame atgal prieš pat parko uždarymą. Mūsų laukia kelionė į oro uostą ir skrydis į Buenos Aires. Baigiasi dar viena fantastiška kelionės diena.
Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.
Šalis: Italija
„O vakar krevetės buvo skanios?", – teiraujasi turgaus prekeivis. Po šito jo klausimu pasijuntu beveik vietine, ir labai aiškiai suprantu, kad mūsų planas – tris savaites pagyventi Sicilijoje – tikrai pasiteisino, nes ir pailsėjome, ir padirbėjome, ir išbandėme itališką gyvenimo būdą. Tiek, kiek įmanoma per tokį trumpą laiką.
Pagrindinis tikslas buvo pabėgti nuo lietuviško lapkričio. Kadangi darbų krūvis neleido mėgautis atostogomis, jas teko pakeisti darbostogomis. Prieš kelerius metus jau išbandėme tokias darbostogas kitoje Sicilijos pusėje, buvome apsistoję Trapanyje ir apvažiavome vieną salos dalį, tad šį kartą gyvenome Sirakūzuose bei Katanijoje ir tęsėme pažintį su kita jos dalimi.
Mūsų draugė Zoja
Po lietuviško snieguoto lapkričio Sicilija pasitiko +20 laipsnių šiluma ir saule. Įsikūrę erdviuose, moderniai įrengtuose, per Airbnb užsakytuose apartamentuose, išskubėjome apžiūrėti mūsų naujosios gyvenamosios vietos – Sirakūzų. Pirmoji pažintis visada būna šiek tiek sudėtinga, matyt, prisideda ir nuovargis po skrydžio, ir kažkokios akimi užfiksuotos miesto detalės, neatitinkančios turėtų lūkesčių. O čia dar ir pirmos vakarienės pica nepakankamai skani... Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio miestas mūsų nesužavėjo, bet įspūdį greitai pataisė pasivaikščiojimas po Ortidžiją (Ortigia) – Sirakūzų senamiestį: barokiniai pastatai, siauros jaukios gatvelės, fontanai – atrodo, čia bus visai gerai.
O kitą dieną, šeštadienį, jau buvome pasiruošę susipažinti su apylinkėmis. Tiesa, pradžia buvo šiek tiek komplikuota – iš anksto neparuošėme namų darbų, automobilį internetu užsisakėme tik skrydžio išvakarėse, ir sulaukti neigiami atsakymai gerokai nuvylė. Ką gi, kitą rytą nusprendėme kreiptis tiesiai į nuomos ofisą. Su automatine pavarų dėže čia mums galėjo pasiūlyti tik elektrinį „Renault Zoe“ (netrukus ji gavo vardą Zoja), kurį internetinėje užsakymų platformoje ignoravome – nesame tokiu važiavę, nežinia, kur galėsime jį pakrauti. Tačiau dabar neturėjome iš ko rinktis... Netrukus supratome, kad toks priverstinis pasirinkimas buvo labai teisingas: automobilis puikiai važiavo, jo kuras mums papildomai nekainavo, nuomos mokestis maždaug 30 proc. mažesnis nei analogiškų benzinu varomų, krovimo stotelių pakankamai daug, jų yra ir miestų bei miestelių centre, tad tuo pačiu atkrito ir parkavimo mokesčiai. Žodžiu, vėliau Sicilijoje jau nuomojome tik elektromobilius.
Žinau, atskira tema – vairavimo Sicilijoje ypatumai. Aš buvau tik keleivis, tai kiek mažiau galiu apie tai pasakoti, bet vairavimas nebuvo kažkuo ypatingas, išskyrus tai, kad dažnai teko kilti ir leistis serpantinais, bandyti pravažiuoti siaurutėmis senamiesčių gatvelėmis. Įdomiau buvo tik Katanijoje, nes čia kur kas mažiau paisoma kelių eismo taisyklių, stojama ten, kur reikia, o ne kur galima. Netgi leidžiama sau pastatyti mašiną vos ne viduryje gatvės ir užtverti eismą, jei reikia užbėgti į šalia esančią parduotuvę. Kaip man aiškino pažįstamas sicilietis – vietiniai nemėgsta toli eiti, jie visur važiuoja. Turiu pripažinti, kartais tai labai patogu, na, kai pats taip sustoji 🙂
Bandymas prisitaikyti prie itališko gyvenimo
Taigi, tądien, lapkričio 13 d. prieš pietus su savo Zoja jau buvome paplūdimyje, kaitinomės saulėje, maudėmės (oras ir vanduo buvo apie +20). Sicilietiškos darbostogos prasidėjo.
Po poros dienų jau puikiai įsikomponavome į sicilietišką gyvenimo ritmą: pusryčiai, darbas, pietinis pasivaikščiojimas po miestą, mėgaujantis lapkričio saule, vėl darbas, pasivaikščiojimas, vakarienė...
Kai atvažiuoji į kitą šalį kaip turistas, visada norisi kuo daugiau aplankyti, nueiti, pamatyti. Kai turi joje daugiau dienų, supranti, kad bus laiko nueiti ir į pilį, ir į senovinį romėnų amfiteatrą, ir į archeologijos muziejų, ir į kitus turistams siūlomus objektus. Tad per pietų pertrauką galima ramiai įsitaisyti prieš saulę, pavyzdžiui, Sirakūzų katedros aikštėje, valgyti ledus ir klausytis, kaip kažkas už kampo groja gitara. Arba baigus darbus prisėsti kavinėje su taure „Prosecco“ ir žiūrėti vieną įdomiausių pasaulio serialų „Saulėlydis“, kasdien pasiūlančio vis kitokių spalvų seriją. Arba kuriame nors pajūrio miestelyje stebėti sekmadieninę passeggiatą – masinį popietinį pasivaikščiojimą, kai šeimos, net visos giminės išeina į gatvę savęs parodyti, į kitus pasižiūrėti. Žodžiu, tiesiog mėgautis buvimu, nesižymint paskubomis pliusiukais aplankytų objektų.
Tuo pačiu tai galimybė šiek tiek išbandyti itališką gyvenimo būdą, kuris, neslėpsiu, mane iš tiesų žavi. Na, nebent vakarieniauti jie galėtų kiek anksčiau, nes atėję į 19 val. vakaro tik atsidariusias tratorijas, osterijas ar picerijas labai dažnai būdavome pirmosios lankytojos.
Tačiau maistas Italijoje tikrai ne problema, o malonumas. Sirakūzuose, vos išėjus ryte į balkoną, šnerves maloniai pakutendavo šviežios duonos, bandelių kvapas – pirmame namo aukšte buvo įsikūrusi nedidelė kepyklėlė, į kurią ryte skubėdavo aplinkinių namų šeimininkės. Neatsispirdavome šiam aromatui ir mes.
Įvairių specializuotų maisto parduotuvėlių, kepyklėlių, prekybos centrų – Sicilijoje tikrai gausu. O kur dar tiesiog gatvėse ūkininkų „vagonėliai“ su šviežiomis daržovėmis, turgus, net lapkritį stulbinantis salotų, kitų šviežių daržovių gausa. Nesinori gaminti? Prašom, jau minėtos valgymo vietos, arba maistas išsinešti – pietų metu duris atveria daugybė tokių parduotuvėlių, siūlančių skirtingo paruošimo lygio patiekalus. Taigi, skanus maistas, šviežios (ir tikrai pigios) daržovės bei vaisiai – dar viena priežastis keliauti į Siciliją.
Tiesa, prieš skrydį į šią salą, gerai išmokau itališką žodį cavallo, lietuviškai – arklys. Priežastis – Katanijoje patiekalai iš arklienos populiarumu konkuruoja su „pasta alla Norma“, o aš jų norėjau išvengti net tais atvejais, kai meniu surašytas tik itališkai.
Darbostogos? Tikrai verta rinktis
Tiesą sakant, ilgą laiką gana skeptiškai vertinau darbostogas. Na, atrodo, truputį tokia nesąmonė – atvažiuoji į kitą šalį, bet užuot keliavęs, sėdi ir dirbi. Na, jei darbas toks, kad privalu nuo 8 iki 17 val. nepasikelti iš darbo vietos, tada tikrai vargu ar verta išsiruošti į darbostogas. Bet jei svarbu, kad darbai būtų padaryti, kad tiesiog visą dieną būtum pasiekiamas telefonu, atsakyti į laiškus, tada puikiausiai galima suderinti ir darbą, ir poilsį bei keliones po šalį. Ir darbo efektyvumas, kai žinai, kad viską padariusi, eisi į saulėtą miestą, tikrai didelis.
Ar tai brangu? Didžiausią išlaidų dalį sudaro apartamentų nuoma. Mūsiškiai, su dviem miegamaisiais, dviem vonios kambariais ir dviem darbo vietomis, su erdvia svetaine bei virtuve kainavo 50 eurų parai dviem žmonėms. Jungiamasis skrydis su „Ryanair“ per Bergamą į Kataniją atsiėjo kiek per 100 eurų. O kitos išlaidos – panašiai tokios, kaip ir Vilniuje. Daržovės, vaisiai, kaip minėta, gerokai pigiau, pavyzdžiui, 5 cukinijos – 1 euras, maišas apelsinų (gal apie 6 kg) – 3 eurai ir pan. Šviežia žuvis, krevetės – panašiai kaip Lietuvoje, tik priminsiu – ten tikrai šviežia žuvis. Žinoma, kadangi Sicilijoje daug dažniau rinkdavomės vakarienę ar pietus mieste nei Vilniuje, tai maisto išlaidų eilutė buvo didesnė nei Lietuvoje. Toliau – objektų lankymas, automobilio nuoma – čia jau kiekvieno individualus pasirinkimas.
O rezultatas grįžus į Vilnių – jausmas toks, kaip po atostogų, bet darbai padaryti 🙂
Kelionės data: 2014 m. spalio 8 d.
Šalis: Marokas
Essaouira (lietuviškai verčiamas kaip Savira) – nuostabus žydras miestas su uostu Atlanto pakrantėje turėjo tapti poilsio vieta po kiek daugiau nei dvi savaites trukusios mūsų kelionės po egzotiškąjį Maroką – po treko Atlaso kalnuose, po iškylos dykumoje.
Kad tos kelios dienos neprailgtų, nusprendėme pasidaryti tokį mini žygelį – pasivaikščiojimą Atlanto pakrante. Norėdamos išvengti vaikščiojimo pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu, sugalvojome planą – nuvažiuosime vietiniu autobusu iki Sidi Kaouki miestelio, o paskui pėsčiomis pareisime į Essaouirą. Pagal mūsų apskaičiavimus atstumas turėjo būti apie 13 km. Taigi planavome eiti neskubėdamos, pasimaudydamos. Tokie buvo planai. Realybė pasirodė esanti kiek kitokia…
Ožkos medžiuose
Pirmas iššūkis buvo surasti autobusų stotelę Essaouiros medinoje (senamiestyje). Ją radome palyginti nesunkiai, kur kas sudėtingiau buvo išsiaiškinti, kada važiuos autobusas mums reikiama kryptimi. Taksi vairuotojas entuziastingai tikina, kad artimiausias tris valandas mums reikiama kryptimi nevažiuos joks autobusas, bet jis galėtų mums mielai padėti. Nepatikime juo, ir gerai – autobuso sulaukiame gerokai anksčiau. Tiesa, kažkieno oficialiai paskelbta versija, kad jis išvažiuos 11.15 val. nepasitvirtino – išriedėjome 15 min. vėliau. Mūsų bendrakeleiviai – ir vietiniai, ir turistai. Po pusvalandžio kelionės pasiekėme Sidi Kaouki – nedidelį miestelį. Mano bendrakeleivė dar pasiūlė kiek paėjėti į priešingą pusę – esą, per greitai pasieksime Essaouirą, nebus ką veikti likusią dienos dalį. Na, pasivaikščiokime, nors man žvelgiant į pakrantę jau pradeda kirbėti šiokių tokių abejonių. Pasivaikščiojusios dar išgeriame pakrantės kavinėje apelsinų sulčių ir apie 13 val. išsiruošiame į kelią. Tiesą sakant, kelio kaipo tokio nėra, einame bekele. Fotografuojame ant bangų besisupančias žvejų valtis, vėjo malūnus, pakrantėje sutūpusias žuvėdras...
Kiek paėjus – prieš akis šlaitas, ant jo – baltas namas. Suprantame, kad mes jau užkopėme ant Cape Sin kyšulio. Toliau vienas kelias veda link vandenyno, kitas – tolsta nuo jo. Mes, žinoma, pasukame vandenyno link. Pakeliui išvystame tik Maroke įmanomą vaizdą – į medžius sulipusias ožkas. Ant žemės žolės nedaug, tad maisto paieškos suginė jas į medžius – čia nors lapų gali paskabyti. Žinoma, puolame įamžinti šiuos vaizdus. Juo labiau, į medžius sulipusios raguotosios mielai mums pozuoja.
Kopos labai smagu! Tikrai?
Žingsniuojame toliau. Supypsėjusiame telefone perskaitau brolio žinutę – Lietuvoje jau gana vėsu, tai pataria mums pasišildyti. Aha, šildomės nuoširdžiai. Tiesą sakant, tos šilumos jau galėtų būti ir mažiau, nes saulė kepina tikrai labai stropiai. O čia dar netikėtai kelią pastoja smėlio kopa – visai smagiai kabarojamės aukštyn, paskui – žemyn nuo jos. Bet smagumas pradeda blėsti, kai kelią užtveria antra, trečia kopa. Tarp jų lyg džinas iš butelio išnyra piemuo su avimis. Kur jis čia jas gano? Ką jos čia – smėlį ėda? Nes augalų – nei užuominos. Bandom išklausti apie kelią link Essaouiros. „Essaouira, Essaouira...“ – palinkčioja galva piemuo ir dingsta tarp smėlio kopų.
Negalėdamos praeiti pakrante (kopos jau tikrai atsibodo – atima per daug jėgų), kabarojamės šlaitu aukštyn – gal čia pavyks lengviau praeiti. Aha! Čia jau apskritai prasideda „linksmoji“ dalis – brendame per smėlį tarp mažų tujų, argano medžių, kažkokių žemų krūmelių. Vietomis pasitaiko akmenuotas takas, bet dažniau klampojame smėlėtu ožkų pramintu taku ar apskritai be jokio tako. Staiga iš kažkur iššoka du didžiuliai juodi šunys ir lodami puola prie mūsų. Sustingstame iš baimės. Laimė, netikėtai vėl iš kažkur atsiranda piemuo, matyt vietos šeimininkas, ir pasišaukia šunis. Mes išgelbėtos.
Karšta, jokio aiškesnio tako ar kelio niekur nematyti, Google maps tada dar ten nebuvo, aplink jokios gyvos dvasios, gertuvėse vanduo artėja prie pabaigos... Optimizmas visai išblėso. Laiko iki saulės nusileidimo mažėja, prožektorių neturime, o visiškai netoli Essaouiros, pasak žemėlapio, kelią mums dar pastos upė.
Kai jau pradeda imtis neviltis, prieiname kelią, vedantį link vandenyno. Deja, jis nusuka lygiagrečiai pakrantės ir veda atgal, iš kur mes atėjome. Nuo vandenyno mus vėl skiria kopos. Galvoje du klausimai: ar pavyks nusileisti iki vandenyno ir ar pasiseks praeiti jo pakrante? Užsikabarojame ant kopos viršaus ir su nerimu žvelgiame žemyn... Valio! Nusileisti žemyn, pasirodo, labai paprasta, o vandenyno pakrante netgi driekiasi kažkas panašaus į kelią. Mes išgelbėtos!
„Jau arti – net matosi atskiri miesto pastatai!“
Kiek paėjus tolumoje pasimato Essaouira. Dar gabalas kelio, bet eiti per kietą, suplūktą smėlį, paliktą atsitraukiančio vandenyno – malonumas. Nusprendžiame – kai jau pasimatys atskiri Essaouiros pastatai, prisėsime pailsėti ir suvalgysime po obuolį.
Po pusvalandžio jau besirengiant šiai taip lauktai maloniai procedūrai, staiga apsižiūrime, kad priėjome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą kaimelį – kopose užsislėpusį lūšnyną. Nežinome, kiek jo gyventojai tolerantiški užsienio turistams, kiek godūs jų turimiems daiktams, tad akimirksniu paspartiname žingsnį. Labai paspartiname.
Atsikvėpti ir suvalgyti obuolį išdrįstame tik tada, kai lūšnynas lieka gerokai už nugarų... O Essaouira jau kaip ir netoli – jau net atskiri pastatai matosi. Visai aiškiai. Lengviau atsikvepiame ir jau galime juokauti iš savo planų – į ką išvirto smagus pasivaikščiojimas pakrante. Artėjant prie Essaouiros gauname prizą už visus dienos vargus – priekyje kylantis miestas matosi lyg per miglą, o vandenynui atsitolinus šlapias smėlis tarsi veidrodis atspindi aplinkinius vaizdus... Nerealus grožis.
Ir netgi mus gąsdinusi upė realybėje pasirodė besanti tik keli seklūs upeliukai, įtekantys į vandenyną. Saulei leidžiantis, pradėjus dangui rausvėti prieiname riadą, kuriame esame apsistojusios. Dar vienas Maroko nuotykis baigėsi sėkmingai. Netgi spėjome grįžti iki „happy hour“ – gavome viešbutyje po skardinę šalto alaus (Maroke!). Neatsimenu, kada gėriau tokį skanų alų.
Kelionės data: 2020 m. vasario 15 – 18 d.
Šalis: Čilė
Per šią kelionę mūsų lėktuvas leidosi jau keliuose oro uostuose, kol galiausiai pasiekėme kelionės tikslą – Santjagą. Tiesą sakant, buvo net šiek tiek keista palikti oro uostą – per parą beveik pripratome tiesiog pakeisti lėktuvą – tą darėme jau tris kartus.
Santjagas
Pati kelionės pradžia, kai dar šiek tiek nejauku naujoje šalyje, nuo kurios mus skiria tūkstančiai kilometrų. Prabėgs kelios dienos, ir jau pradėsiu gyventi kelionėje. O kol kas ją dar tik nedrąsiai jaukinuosi: eidama gatve atidžiai saugau rankinę (juk tiek kartų girdėjau perspėjimus apie vagystes), nepatikliai žvelgiu į vietinius, atsargiai ragauju pirmus šaukštus kol kas dar nepažįstamos šalies maisto. Toks jausmas, tarsi aš čia tik trumpam užsukau, ir tuoj vėl išeisiu.
Čilės sostinei mūsų plane buvo numatyta skirti tik pusdienį, tad viešbutyje ilgai negaištame – tuoj išskubame į miestą. Na, šiek tiek dar paskubina ir alkis – pusryčiai lėktuve buvo jau labai seniai.
Gidė rekomenduoja kavinę vietiniame turguje – ten, kur ji pati dažnai pietauja. Labai neturistinė ir tikrai neišvaizdi vieta, bet patirtis primena, kad tokiose vietose paprastai galima skaniai ir nebrangiai papietauti. Taip nutinka ir šįkart. Valgome sriubą, kukurūzų pyragą, keptą žuvį – dalijamės kelias porcijas, nes jos tikrai įspūdingo dydžio, be to norisi paragauti kuo įvairesnių patiekalų. Už visą šį gėrį (plius alus) sumokame po 8 eurus. Santjagas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus – 2019 metų spalį prasidėję protestai neišseko iki šiol, bet dabar jau vyksta tik penktadieniais. Tarsi dėl menkos priežasties – šiek tiek pakeltų metro bilietų kainų – kilę protestai iš tiesų išliejo visuomenės nepasitenkinimą pragyvenimo lygiu, nelygybe. Pasak mūsų gidės, visų šių problemų šaknys siekia 1973 – 1975 metus – Augusto Pinočeto diktatūros laikus.
Visa laimė, mums teko pamatyti tik protestų pėdsakus – užkaltas vitrinas, išdaužytus žibintus, atsišaukimais apklijuotus pastatus, bet tik prieš kelias dienas, penktadienį, žmonės buvo išėję į gatves.
Gidė praveda mus per miesto centrą: tradiciškai Lotynų Amerikos miestams pagrindinę Plaza de Armas (pažodžiui – Ginklų aikštė), valdžios įstaigas, Santjago universitetą, kurio rektoriumi 1867 – 1883 metais buvo lietuvis Ignas Domeika.
Maipo slėnio vynai
Kitą dieną mūsų kelias veda į Maipo slėnį, ne tik Čilėje, bet ir visame pasaulyje garsėjantį vynuogynais ir vynais. 10 val. ryto jau raškome ir skanaujame vynuoges „Santa Rita“ vyno darykloje. Ši ketvirta pagal dydį Čilėje vyno gamintoja įkurta 1880 metais. Tradiciškai apsilankymas kiekvienoje vyno darykloje prasideda nuo pažinties su jos istorija (šioje sužinome, iš kur ant „Santa Rita“ vynų etiketės atsirado skaičius 120 – pasirodo, kovojant dėl šalies nepriklausomybės, tiek kareivių slėpėsi viename iš vyno daryklos pastatų), vėliau – ekskursija po vienuogynus ir vyno rūsius, o pabaigai – vyno degustacija.
Nežinau, ar čia sutapimas, ar visada taip būna – visose trijose mūsų aplankytose vyno daryklose degustavome Sauvignon blanc, Carmenere ir Cabernet Sauvignon vynus. Taigi, tas pats scenarijus pasikartojo ir didžiausioje Čilėje „Concha y Toro“ vyno darykloje. Na, labiausiai turbūt patiko trečioji, paskutinė aplankyta „Unduraga“, ekskursija po kurią prasidėjo nuo jaukaus, puikiai sutvarkyto parko. Daryklos šeimininkai rūpinasi išsaugoti mapučių indėnų palikimą, dalis kažkurios vyno rūšies kainos skiriama buvusiems šių žemių šeimininkams, vyno daryklos teritorijoje įrengtas jiems skirtas muziejus. Maloni „Unduraga“ gidė kantriai laukė mūsų, gerokai vėluojančių, net po darbo valandų. O pabaigoje paprašė nusifotografuoti drauge su ja – pasirodo, šiandien buvo jos paskutinė darbo diena.
Tokia buvo mūsų Vasario 16-oji, pasibaigusi mažučiame Peneflor miestelyje.
Valparaisas
Kitą dieną jau klaidžiojome spalvotomis Valparaiso gatvelėmis – Čilės uostas Ramiojo vandenyno pakrantėje, garsėjantis sienų tapyba (murrals) – nedrįsčiau versti grafičiai, nes daugelis jų – tikrai įspūdingi paveikslai. Miestas ant 42 kalvų – aiškino mums gidė. Iš tolimesnio komentaro supratome, kad gal kalvų tiek ir nėra, bet taip geriau skamba. Ant vienos iš kalvų – Conseption – įsikūrusiame viešbutyje apsistojome ir mes. Nors mieste yra ne vienas funikulierius, palaipioti aukštyn–žemyn vistiek tenka. Tad per pietus galima sočiai pavalgyti – kalorijas tikrai sudeginsime. Pietums renkamės Čilėje ir Peru labai populiarų patiekalą – sevičę – šviežią žuvį, marinuotą citrusinių vaisių sultyse. Kur dar, jei ne ant vandenyno kranto, mėgautis žuvimi ir jūros gėrybėmis.
Pagrindinėje miesto aiktštėje Plaza Sotomayor prisijungėme prie nemokamos ekskursijos po Valparaisą. Dryžuotais marškinėliais vilkinti gidė, spalvinga kaip ir jos miestas, veda mus miesto gatvėmis, pasakodama oficialias ir neoficialias jo istorijas. Ypač daug dėmesio sulaukia murrals. Vienas labiausiai įstrigusių atmintin – „Valparaiso Gernika“ – anot gidės, vaizdžiai iliustruojantis situaciją, privedusią prie audringų protestų Santjage.
Valparaisas palieka žavaus, šarmingo miesto įspūdį. Nors pamatėme tik dalį jo, neturėjome net laiko nukeliauti iki palūdimio. Tik viešbutyje ir visur kitur esame daugybę kartų įspėti saugoti daiktus – esą, čia daug šansų jų netekti.
Kelionės data: 2017 m. gruodžio 31 d. – sausio 7 d.
Šalis: Malta
Malta paliko jaukios šalies įspūdį, kurioje tiesiog gera būti – paklaidžioti jaukiomis Valetos gatvelėmis, nuvažiuoti pasivaikščioti prie Dingli uolų ir Žydrosios grotos (Blue Grotto), užsukti į Marsašloko (Marsaxlokk) kaimelį su įspūdingomis spalvotomis valtimis, aplankyti senąją Mdiną.
Daugelis pranašavo, kad septynios dienos Maltoje žiemą labai jau daug – juk šalies plotas mažesnis už Vilniaus – ir mums ten tikrai atsibos. Ne, neatsibodo, nes norėjome ne apibėgti lankytinus objektus, o pasimėgauti poilsiu. Kelionės po Maltą planą dėliojome labai lanksčiai – žinojome, kad jis labai priklausys ir nuo oro, ir mūsų nuotaikų. Tad pirmą Naujųjų metų dieną pasirinkome tokį tingų poilsį – ekskursiją laivu, kad ramiai galėtume iš vandens, iš visų pusių apžiūrėti Valetą ir vadinamą Trimiestį – atskiruose į vandenyną ištiestuose „pirštuose“ įsikūrusius miestukus Vittoriosa (anksčiau vadinta Birgu), Senglea (L-Isla) ir Cospisua (Bormla). Miestukai senesni nei Valeta, ir pirmiausia juose įsikūrė į Maltą atvykę Šv. Jono riteriai. Valetą jie pastatė tik po Didžiosios Maltos apgulties 1565 metais (The Great Siege of Malta) – atrodo, vieno svarbiausio įvykio Maltos istorijoje, kai sala atrėmė Osmanų imperijos puolimą. Po šio įvykio ir buvo pakeisti trijų miestų pavadinimai, po jo ir iškilo Valeta. Iki tol dabartinio miesto plote apgyvendintas buvo tik St Elmo fortas.
Pirmasis pagal planą pastatytas Europos miestas
XVI amžiuje pastatyta Valeta tapo pirmuoju pagal planą pastatytu Europos miestu. Pastatai suplanuoti tokio aukščio, kad siauros gatvelės visada būtų šešėlyje – net ir kaitriausiomis vasaros dienomis. Ir tos gatvelės tiesios, vedančios iki vandens – tam, kad jomis laisvai keliautų vėjas nuo jūros ir atgaivintų vaikštinėjančius miestiečius. Tiesa, kai tas vėjas žiemą labai įsisiautėja, jau norėtųsi, kad tos gatvelės būtų vingiuotesnės...
Valetos ilgis tik 1 km, plotis – 600 metrų, tačiau teigiama, kad šis UNESCO saugomas miestas – viena iš labiausiai koncentruotų istorinių vietų pasaulyje. Istorinio paveldo gerbėjams rekomenduojama aplankyti Šv. Jono katedrą (St John Co-Cathedral) – tikrai įspūdingą, puošnią, saugančią Caravaggio tapytą Šv. Jono krikštytojo paveikslą), prabangius Didžiojo magistro rūmus (Grand Master‘s Palace), Apaštalo Pauliaus laivo sudužimo bažnyčią (St. Paul Ship Wreck Church). ir dar daug kitų vietų. Nesistengėme nubėgti prie visų, nes greitai supratome, kad labai smagu tiesiog klaidžioti jaukiomis šio miesto gatvelėmis, gėrėtis tipiškais maltietiškais balkonais, pasivaikščioti po Aukštutinius Barrakka sodus (Upper Barrakka Garden), užeiti į kavines kavos, vyno ar dar ko nors. Iš lankytinų objektų dar patiko Casa Rocca Piccola – XVI a. statyti vienos šeimos rūmai. Dalį jų dabartiniai savininkai leidžia apžiūrėti turistams, lydintiems iškalbingos gidės, žinančios daug istorijų ir apie šiuos rūmus, ir apskritai apie Maltą. Po ekskursijos vėl sugrįžus į jaukų kiemelį su apelsinmedžiais neapleido jausmas, kad pabuvojome svečiuose pas vietinius gyventojus.
Megalitinės šventyklos ir senoji sostinė Mdina
Istorijos gerbėjus Malta vilioja ne tik Šv. Jono riterių istorijomis, bet ir daug senesnėmis – megalitinėmis šventyklomis, laikomomis seniausiais pasaulyje akmens statiniais. Jos iškilo 3000 – 3600 metų pr. Kr. ir 500 metų pralenkia net Egipto piramides. Vienoje jų – Hagar Qim&Mnajdra apsilankėme ir mes. Na, iš tiesų, stipriausią įspūdį palieka suvokimas, prieš kiek tūkstantmečių metų rankos šlifavo ar tašė tuos akmenis, kiek milijonų skirtingais apavais apmautų kojų mindžiojo slenksčius...
Dar vienas „must“ objektas Maltoje – senoji sostinė Mdina, praktiškai susiliejusi su kitu miestu – Rabatu. Realiai Mdina – citadelė ant kalno, apsupta mūro tvoromis. „Auksinio akmens mistinis miestas“, „tylos miestas“ – tokiais epitetais apibūdinama pirmoji Maltos sostinė. Teigiama, kad pirmąjį miestą šioje vietoje finikiečiai įkūrė maždaug 1000 m. pr. Kr., vėliau jį gerokai praplėtė romėnai, o IX amžiuje čia atvykę arabai pavadino jį „medina“ – sienų miestas... Dabar tai miestas-muziejus, jame gyvena tik apie 300 žmonių. Turistinis miestas – gražus pažiūrėti, bet man pasirodė toks be gyvybės...
Dienos planus koreguojantis vėjas
Kelias dienas Maltoje mieliau lankėmės miestuose, nei planavome išvykas gamtoje. Priežastis – pakilęs vėjas. Pirmuosius jo gūsius patyrėmė prie Dingli uolų (Dingli Cliffs). Neilgai ryžomės gerėtis vaizdais ir vaikštinėti šiomis 220 metrų aukščio, Maltos architekto Tommaso Dingli (1591-1666) garbei pavadintomis uolomis. Pradėjo kilti stiprus vėjas, atrodo, galintis nurauti ne tik plaukus, bet ir ausis, tad nusprendėme šiek tiek pakoreguoti tos dienos planus ir Žydrąją grotą (Blue Grotto) aplankėme jau kitą dieną. Beje, tądien turėjome progos įsitikinti, kad Maltoje autobusai ne visada važiuoja pagal tvarkaraštį.
O vėjams aprimus išsiruošėme į idilišką žvejų kaimelį sunkiai ištariamu pavadinimu - Marsašlokas (Marsaxlokk). Mums jis pasirodė toks tipiškas ramybės įsikūnijimas – žmonių tądien buvo nedaug, šilta, saulė, nurimęs vėjas ir uoste ant bangų besisupančios žvejų valtys. Nudažytos raudona, mėlyna, balta spalvomis su Ozirio akimis ant bortų jo jau tapusios Maltos simboliu.
Kaimelyje lankytinų objektų negausu, didžiausias renginys – sekmadieniais vykstantis žuvų turgus. O kitomis dienomis – tai vieta ramiai pasivaikščioti, viename iš gausių uosto restoranėlių pavalgyti skanios žuvies stebint uoste reikalus aptarinėjančius ar savo darbus dirbančius žvejus.
Mėgstantiems pasivaikščioti – smagu prasieiti iki Delimaro pusiasalyje esančio Šv. Petro baseino (St Peters‘ Pool) – natūralaus baseino tarp uolų. Iš kaimelio iki jo tikrai netoli nueiti pėsčiomis, ištikimasis Google Maps parodys kelią. Jei eiti labai tingisi, galima į vieną pusę nuvažiuoti taksi – jų čia tikrai rasite. Mums Šv. Petro baseinas buvo labai puiki vieta pasišildyti saulėje, pasivaikščioti pakrante ir pasigėrėti vėjo (turbūt) iš uolų išskobtomis skulptūromis.
Tokios ir buvo mūsų dienos Maltoje – neskubrios, tingios, bet labai malonios. Dienomis – ekskursijos, įvairių objektų lankymas, vakarais – pasivaikščiojimai po Valetą ar krantine – nuo Sliemos iki Saint Julians‘, atrandant naujas kavines ar dar nematytus vaizdus. Šaltuoju laikotarpiu Lietuvoje – labai malonus pabėgimas į ten, kur šilta.
Apie tai kur pavalgyti ir daugiau praktinių patarimų, skaitykite čia.
P. S. Ieškantiems daugiau informacijos apie Maltą arba norintiems užsisakyti joje nakvynę, ekskursijas lietuvių kalba su profesionaliu gidu lietuviu, ar net privatų pasiplaukiojimą su lietuviu kapitonu siūlyčiau apsilankyti: https://poilsismaltoje.lt/ . Su mano nuolaidos kodu POKELIONES galite gauti 15 proc. nuolaidą Jūsų užsakomoms kelionėms ar ekskursijoms.
Kelionės data: 2017 m. gruodžio 31 d. – sausio 7 d.
Šalis: Malta
Naujieji metai – kur būtų šilta (ar bent jau saulėta), nebrangu, nereikėtų toli keliauti. Tokią lygtį su trimis nežinomaisiais sprendėme artėjant prie pabaigos 2017-iesiems. Tiesa, buvo dar vienas, tiksliau, du norai – kad būtų, ką pamatyti ir kad tai nebūtų vasarinis kurortas, kuriame žiemą liūdnai vaikštinėtume tarp uždarytų viešbučių ir neveikiančių kavinių.
Ir tokią vietą radome. Pigiausiai skrydžiai dėliojosi taip, kad į savo žiemos atostogų vietą atskridome tik gruodžio 31-ąją apie pietus. Tad tos dienos planas buvo kruopščiai sudėliotas – vėlyvi pietūs dar būnant Vilniuje išsirinktoje kavinėje, trumpas poilsis viešbutyje, tada – vėl į trasą. Tiksliau, į krantinę, iš kurios persikėlėme į įsimintiną Naujųjų metų sutikimą žadančią Valetą (Valletta) – 2018-ųjų Europos kultūros sostinę. Ir čia jau buvome tiesiog įtrauktos į šventės šurmulį: visą naktį veikiančios kavinės, linksmos žmonių minios gatvėse, o pagrindinėje Šv. Jurgio (St. George‘s) aikštėje – įspūdinga naujametinė programa. Pagalvota ir apie detales, pavyzdžiui, kaip visai tai miniai po renginio grįžti atgal į viešbučius, tad iki paryčių kursavo visuomeninis transportas – ir autobusai, ir laivai.
Ir tik kitą rytą po pusryčių viešbutyje ramiai išėjome į krantinę ir aiktelėjome – prieš akis vėrėsi saulės nutvieksti atvirukiniai Valetos mūrai. Ir tada jau aiškiai įsisąmoninome – esame Maltoje. Taip, su tokiais pradžioje surašytais norais, žvelgiant į žemėlapį ir į skrydžių iš Lietuvos tvarkaraščius, mūsų dėmesį patraukė Malta.
Apie tai, ką joje pamatyti - plačiau.
Orai
Ar toks pasirinkimas pasiteisino? Tikrai taip! Praleisti pirmąją Naujųjų metų savaitę Maltoje buvo puikus sprendimas – saulėta, šilta, yra ką pamatyti, kur skaniai pavalgyti, o ir kainos labai nesikandžioja. Žodžiu, puikus variantas pasidžiaugti saule, kai Lietuvoje vos prašvinta per pietus. Tiesa, paplūdimio gerbėjus turiu nuvilti – maudymosi kostiumėlio neprireikė, nors vieną dieną tikrai gailėjausi, kad palikau jį viešbutyje. Oro temperatūra vidudienį būdavo apie 16-18 laipsnių šilumos, saulei nusileidus, žinoma atvėsdavo. Nemaloniausias buvo pora dienų pūtęs šaltas, stiprus vėjas. O jam nurimus, prie Šv. Petro (St Peters‘ Pool) baseino kaitinomės saulės atokaitoje vilkėdamos trumparankovius marškinėlius ir pavydėjome pasiėmusiems maudymosi kostiumėlius, nes jie galėjo pasinerti į taip viliojančiai atrodantį Šv. Petro baseino vandenį.
Transportas
Pasiteisino ir mūsų pasirinkta viešbučio vieta – Sliema. Pasirinkimo kriterijai: miestelis, šalia sostinės Valetos (bet su šiek tiek žemesnėmis nakvynės kainomis), iš kurio būtų patogu susisiekti su pagrindinėmis lankytinomis salos vietomis. Ir, pasirodo, viską įvertinome labai teisingai. Šalia mūsų viešbučio buvo stotelė („Ponsonby“), iš kurios autobusais galėjome patogiai keliauti po visą salą, netoli – prieplauka, kurioje sėdusios į keltą per kelias minutes galėjome pasiekti Valetą. Transportas palyginti pigus, juo labiau, patogu įsigyti autobuso ir kelto (dėl pastarųjų – gerai paskaičiuokite, kiek plaukiosite) nuolatinius bilietus (mums savaitei toks autobuso abonementas kainavo 21 eurą, daugiau informacijos: https://www.publictransport.com.mt/ ) Ir labai nenusigąskite, jei dėliojant Google Maps‘e kelionės maršrutą suprasite, kad jums reikia išlipti 56-oje stotelėje. Ne, tikrai nereikės važiuoti pusę dienos iki kitos salos pusės, pavyzdžiui, iki Dingli uolų. Maltoje autobusų sustojimo vietos išdėliotos labai arti viena kitos, bet autobusai tiesiog pravažiuoja pro daugelį jų, jei niekas iš keleivių neplanuoja išlipti ir niekas stotelėje jų nestabdo. Taip, pirmą dieną praleidome ne vieną autobusą, kol perpratome šią sistemą. 🙂
Maistas
Maltos virtuvėje susimaišė visų čia gyvenusių tautų: italų, prancūzų, britų, arabų – receptai ir skoniai.
Vieni populiariausių – triušienos patiekalai. Kadangi man šie gyvūnėliai gana mieli ir nuo vaikystės jų mėsos nevalgau, apie šiuos patiekalus nelabai gali ką pasakyti. Iš ragautų patiko pastizzi – pyragėliai su rikotos ar kitokiu įdaru. Įdomi ir soti pasirodė „našlių sriuba“ – daržovių sriuba, virta, panašu, iš to, ką pavyko rasti namuose. Populiarūs įvairūs pyragai su įdarais (mėsos ir pan.), timpana – savotiškas makaronų pyragas.
Na, o jei norisi tiesiog skaniai pavalgyti, o ne ieškoti tipiškų Maltos patiekalų, galima rinktis ir jūros gėrybes ar žuvį, apsilankyti itališkoje picerijoje.
Nedrįsčiau teigti, kurios valgymo vietos geriausios, nes tam reikėtų išbandyti daugelį jų. Kelios mums rekomenduotos vietinio lietuvio ir tikrai nenuvylusios:
Atkreipkite dėmesį
P. S. Ieškantiems daugiau informacijos apie Maltą arba norintiems užsisakyti joje nakvynę, ekskursijas lietuvių kalba su profesionaliu gidu lietuviu ar net privatų pasiplaukiojimą su lietuviu kapitonu, siūlyčiau apsilankyti: https://poilsismaltoje.lt/ . Su mano nuolaidos kodu POKELIONES galite gauti 15 proc. nuolaidą Jūsų užsakomoms kelionėms ar ekskursijoms.
Kelionės laikas: 2020 m. vasario 14 – kovo 12 d.
Šalys: Čilė ir Argentina
Tokių dviejų kontrastingų mėnesių mano gyvenime dar nėra buvę. Vasario 14 – kovo 13 dienomis – kelionė po Čilę ir Argentiną, o tai buvo 13 skrydžių lėktuvu, apie 3500 km, nuvažiuotų automobiliu, ir beveik 300 km, nueitų savomis kojomis. Skrydis į Lietuvą, ir – tiesiai į saviizoliaciją. Beje, labai džiaugiausi, kad visgi spėjau grįžti, nes nuo pirmadienio, kovo 16 d. Lietuva praktiškai uždarė sienas dėl pasaulį saubiančios COVID-19 pandemijos. Kitas mėnuo: kovo 13 – balandžio 14 dienos – dvi savaitės neišeinant iš buto, po jų didžiausia pramoga – kartą per savaitę apsilankymas prekybos centre. Jokių skrydžių, jokių trekų, ir jokių besikeičiančių vaizdų.
Bet grįžkime prie kelionės. Patagonija buvo mano sena svajonė, ir ilgai kūriau planus, kaip už priimtiną kainą ją aplankyti. Galiausiai šis noras virto keturių savaičių kelione po Čilę ir Argentiną.
Skrydžių maratonas prasidėjo Vilniaus oro uoste maršrutu Vilnius – Frankfurtas – Madridas – Buenos Airės – Santjagas. Susidėliojo toks pigiausias variantas. Taip iš lietuviškos žiemos atsidūrėme +28°C šiluma džiuginančiame Santjage, ir nuotykiai prasidėjo. Įspūdžiai keitėsi dienomis: pasivaikščiojimas po Santjagą, kitą dieną jau 10 val. ryto degustuojame vynus pas Maipo slėnio vyndarius, nakvynė, spalvingasis Valparaisas, vėl atgal į Santjagą. Čia paliekame nuomotus automobilius, ir mūsų jau laukia skrydis į Ikikę. Maudynės Atlanto vandenyne, fantastiškas saulėlydis, o kitą dieną – ilgas kelias džipais per Atakamos dykumą, abstulbinusią spalvomis, Mėnulio slėnio vaizdais ir druskos ežerais. Ir pagaliau dvi iš eilės nakvynės toje pačioje vietoje – dykumų mieste San Pedro de Atakama. Iš čia vėl atgal į Kalamą (taip, joje jau buvome ir nakvojome pakeliui iš Ikikės į San Pedro de Atakama), skrydis į Santjagą, naktis oro uoste.
Kitas kelių valandų skrydis ir panorama bei oro temperatūra kardinaliai pasikeitė – atvykome į Patagoniją. Punta Arenase mūsų laukė pirmasis ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelis šios kelionės nusivylimas – dėl didžiulio vėjo tądien laivai negalėjo plaukti į Magdalenos salą, tad čia įsikūrusi Magelano pingvinų kolonija taip ir liko mūsų neaplankyta. Planuojantiems kelionę į Patagoniją labai rekomenduočiau dėlioti dienas taip, kad Punta Arenase ar aplink jį būtų galima praleisti kelias dienas. Jūsų šansai pamatyti pingvinus padvigubėtų – tik, žinoma, 100 proc. tikimybės pasiekti tikrai nepavyks – vėjai Patagonijoje siaučia nuolat.
O mes po nepavykusio plaukimo į Magdalenos salą vakare jau lankėme paminklą vėjui Puerto Natales miestelyje. Kitą dieną prasidėjo penkių dienų W trekas nuostabiame Torres Del Paine nacionaliniame parke, stengiantis atsilaikyti prieš uraganinį vėją ir aikčiojant nuo atsiveriančių vaizdų.
Jį baigę atsisveikinome su Čile ir labai nesunkiai kirtome Argentinos sieną. Jaukus El Kalafatė miestelis, o kitą dieną – be proto įspūdingas Perito Moreno ledynas. Tokia galybė, kurią pajauti šalčio dvelksmu laivui dar tik artėjant prie jo. Toliau – El Čalten (El Chalten) ir trekas link Fitz Roy, iki apžvalgos vietos... Dar vienas skrydis – ir jau Buenos Airės. Bendrakeleiviai jau ruošiasi skrydžiui atgal į Lietuvą, o aš lieku ilgiau pasisvečiuoti Argentinoje. Manęs kelionės pabaigoje it vyšnia ant torto dar laukė Igvasu (Iguazu) kriokliai – skrydis į Puerto Igvasu ir atgal. Ši mini kelionė truko tik pora dienų, bet negailėjo pačių geriausių įspūdžių.
Ir pabaigai – skrydžiai į Lietuvą jau ryškėjančios pandemijos grėsmės fone: Bueno Airės – Madridas- Frankfurtas – Vilnius. Su nakvyne Madride. Spėjau grįžti labai laiku, bet tryliktas kelionės skrydis pateisino savo numerį – mūsų „Lufthansa“ lėktuvas, užuot nusileidęs Vilniaus oro uoste, dėl nepalankių oro sąlygų, ačiū Dievui, sėkmingai nutūpė Kaune. Apsidžiaugėme, nes pirminė versija buvo skristi į Varšuvą. Gal visai gerai viskas baigėsi, įvertinant situaciją: naktis į penktadienį, 13 d., audra, pilnatis ir, kaip minėta, 13-as šios kelionės skrydis... Beje, visa laimė, tik po kurio laiko sužinojau, kad tą naktį Lietuvoje siautė stipriausia dešimtmečio audra.
Taip baigėsi kelionė – visas mėnuo nuolatinio keliavimo, pervažiavimo iš vienos vietos į kitą, kai prabudus ryte reikia kelių akimirkų susivokti, kokioje vietovėje esi ir ką tą dieną reikės vilktis – šortus ar pūkinę striukę.
Ar tai labai nenuvargino? Nuvargino. Buvo tokių akimirkų, berods, San Pedro de Atakama, kai po visos dienos važinėjimų dideliame aukštyje (vietomis marštutas driekėsi 4,3 km virš jūros lygio) pradėjo skaudėti galvą, kai pratrūko susikaupęs nuovargis: „Viskas, pavargau, noriu pailsėti“. Bet išsimiegojus kitą rytą vėl norėjosi leistis į kelią. Arba priešingas momentas Puerto Igvasu, kai po maudynių baseine susėdome prieš vakarienę terasoje su šalto balto vyno taurėmis ir žvelgiant į priešais plytinčias džiungles apėmė toks visiško atsipalaidavimo jausmas, kai, atrodo, tarsi ištirpsti lėtai atslenkančioje vakaro vėsumoje.
Ar rekomenduočiau pakartoti šį maršrutą? Taip. Šalys nepaprastai gražios, įdomios, turinčios ką parodyti. Žinoma, galima maršrutą pildyti, nes liko dar daugybė įdomių neaplankytų vietų. Galima jį skaidyti į kelias dalis ir visai kitaip modifikuoti, bet tikrai įmanomas ir toks variantas. Jis džiugintų įvairove – dykumomis, miestais, kalnais, kriokliais!
Kitas dažnai užduodamas klausimas būna – ar labai brangu? Tiek Čilėje, tiek Argentinoje pragyvenimas (maistas, nakvynė turistams) didžiumoje vietų pigiau nei Lietuvoje, išskyrus treką Patagonijoje – kainos čia jau šauna aukštyn. Aišku, išlaidos priklausys, kokio lygio viešbučius ir valgymo vietas rinksitės – galite puikiai pavalgyti ir už 3 eurus, galite ir už keliolika kartų didesnę sumą – bet vėlgi, tai negalioja trekui Patagonijoje. Ten už alaus bokalą (0,5 litro) gali tekti mokėti 8 eurus, už labai vidutinio viešbučio lygio pusryčius – 11 eurų. Bet kuriuo atveju kelionės liūto dalį sudarys skrydžių kainos – tiek iš Lietuvos iki Pietų Amerikos, tiek šalių viduje – jos, t.y. šalys, tokios didelės, kad automobiliu ar traukiniu nelabai apvažiuosi.
Ir dar norėjote paklausti, ar saugu? Buvome daugybę kartų perspėti saugoti savo daiktus, ypač Valparaise, Kalamoje, bet mano asmeninė patirtis – tikrai saugu. Nors teko girdėti, kad kiti keliautojai rado apvogtus automobilius, neteko mobiliųjų telefonų ir pan.
Prisiklausę tokių pasakojimų, įvertinę, su kokiais orais teko susidurti kitiems keliautojams, kelionės pabaigoje galėjome pripažinti – mums iš tiesų labai sekėsi. Žinoma, būtų džiuginęs ir lėtesnis kelionės tempas, Santjagui skirta ne pusė, bet nors pusantros dienos, būtų patikę nueiti į paplūdimį Valparaise, ilgiau pasivaikščioti prie Perito Moreno ledyno.
Tačiau kai norisi daug patirti ir pamatyti, o laiko tam nėra itin daug, geriausiais įspūdžiais tenka mėgautis dideliais gurkšniais 🙂
Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Mes aplankėme ir populiariausias lankytinas vietas, vadinamą „auksinį trikampį“, ir ilsėjomės Goa.
Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.
Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.
Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.
Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.
„Relax and enjoy“
Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.
Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros automobilis sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.
„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ - komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.
Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos...“
Indiško aptarnavimo subtilybės
Arbatpinigių Indijoje tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.
Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.
Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse. Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne taip suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galima baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių...
O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.
Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams, skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.
Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkų artistiškumu ir sugebėjimu įtikinėti. Nepadeda nei aiškinimai, kad neturi pinigų, kad nepatinka spalvos ir panašiai. Visiems šiems argumentams surandama kontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.
Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.
Dar keli praktiniai patarimai, susiruošusiems į Indiją.
Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Prisiskaitę kitų keliautojų patarimų, kad po intensyvių atostogų Indijoje dažnam prireikia pailsėti, nusprendėme nedaryti tokios klaidos ir apvažiavus „auksinį trikampį“ tikrąja to žodžio prasme paatostogauti prie jūros. Jaipure lijo ir buvo gana vėsu, o po pusantros valandos skrydžio Goa pasitiko trisdešimties laipsnių karščiu. Pirmas įspūdis – atsidūrėme visai kitoje šalyje: daug šiltesnis oras, palmių giraitės, pilnos gatvės poilsiautojų.
Prieš gerą dešimtmetį Indijos paplūdimiai buvo kur kas tuštesni, mėgiami tik hipių ir kitų panašaus plauko keliautojų, nereiklių komfortui. Dabar kai kurie jų sparčiai populiarėja ir tarp europiečių, ir tarp Rusijos piliečių, ir tarp pačių indų. Europos ir Rusijos kelionių agentūros jau organizuoja tiesiai į Goa čarterinius reisus ir, atrodo, klientų nestokoja. Tai suprantama: tuo metu, kai Europoje šalta žiema, Indijos pietuose oras vasariškai šiltas, gamta – puiki, paplūdimiai – smėlėti, kainos – žemos. Juo labiau, kad paplūdimiai ir viešbučiai - pagal kiekvieno skonį. Čia galima rasti ir prabangių nuošalių viešbučių ar net visą penkių žvaigždučių kompleksą, paslaugų kokybe tikrai nenusileidžiantį analogiškiems Ispanijos ar Turkijos viešbučiams, ir vidutinio lygio poilsiaviečių, ir visai pigių palaikių trobelių.
Paplūdimį gali rinktis kokį tik širdis geidžia: triukšmingą, primenantį Palangą, ar visai nuošalų. Mes vėlgi renkamės vidutinį variantą: tįsoti spūstyje nemalonu, bet labai nutolti nuo padavėjo, atnešančio natūralių sulčių ar maisto, irgi labai nesinori. Įsitaisome nuošalesnėje Colvos paplūdimio dalyje, nuo kaitrios saulės slepiamės palmių paunksnėje. Prieš akis atsveriantis vaizdas papuoštų bet kurios kelionių agentūros bukletą: baltas paplūdimio smėlis, į krantą dūžtančios bangos, palmės. Idilę laiks nuo laiko sutrikdo tik tarsi iš po žemių išnirusi moteriškė, barškinanti pigiais karoliais ar siūlanti abejotinos kokybės skaras. Stebina prekijų atkaklumas kėblinti tokį atstumą tuščiu paplūdimiu, kol galų aptinka „grobį“.
Kai atsibosta tingus poilsis, nusprendžiame pakeliauti po Goa. Viena iš populiariausių turistų transporto priemonių – motoroleriai, kuriuos nuomoja ant kiekvieno kampo. Galima keliauti ir su ekskursijomis. Išmėginome ir tokį variantą, beje, labai populiarių tarp pačių indų. Entuziastingas gidas, tik surinkęs visu ekskursantus, tuoj puolė raginti visus dainuoti. Mūsų nuostabai, bendrakeleiviai džiugiai į tai sureagavo, ir be jokių atsikalbinėjimų vienas po kito traukė indiškas dainas. Pasijutome kaip mokyklos laikais.... Bet, šiaip ar taip, apturėjome dvigubą malonumą: ir pamatėme įspūdingiausias pietinės Goa bažnyčias, šventyklas, portugalų statytas vilas; ir turėjome progos iki soties prisiklausyti indiškų dainų. Reikia pasakyti, kad indai tikrai dainingi. Ir dainuoja jie ne tik scenoje, ekskursijos autobuse, bet, pasitaiko, ir tvarkydami viešbučio kambarius.
Beje, kai kurie atvykėliai čia pasilieka kur kas ilgesniam laikui nei planavo – Indija iš tiesų turi savotiško žavesio, užburiančio didmiesčio gyventojus. Ir ne tik žalią jaunimėlį. „Atvažiavau vieną, kitą kartą. Patiko. Nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Dabar turiu viešbutį nuošalioje vietoje, gyvenu kaip rojuje – drabužių praktiškai nereikia, pusryčiams tarnas nuskina tiesiai nuo palmės papają. Pragyvenimui užsidirbu su kaupu, dirbti nepersidirbu“, – vardijo indiško gyvenimo privalumus Sankt Peterburgą į Goa iškeitęs Andriejus.
Tokio nenoro palikti Indiją priežastis nesunku suprasti. Po didmiesčių tempo ramūs Goa paplūdimiai – ideali atokvėpio vieta, jei tik nekelsite aukštų reikalavimų paslaugų kokybei.
Čia niekas niekur neskuba, dėl nieko nesinervina, gyvenimas sruvena tingiu atostogų ritmu. Dabar pavargusi po darbų vis dažniau prisimenu nepakartojamus ir su niekuo nepalyginamus Goa saulėlydžius.
Stebime saulėlydį iš Palolemo paplūdimio kavinės. Susirinkę į valtį tinklus į jūrą išplaukia žvejai, nekreipdami dėmesio į juos fotografuojančius atvykėlius. Dėmesio į saulėlydžiu besimėgaujančius turistus nekreipia ir ramūs vietiniai šunys, pakrantėje slankiojančios karvės. Visi tingiai ramūs, vaizdas primena sulėtintą kino juostą. Atnešęs mums sriubą padavėjas išskuba lauk, ir kol gaminamas daržovių troškinys, dar spėja pažaisti kamuoliu. Nusileidus saulei paplūdimį pamažu gaubia sutemos. Surinkęs paplūdimio gultus restoranėlio savininkas tiesiai ant smėlio išneša krėslus, stalus, uždega žibintus.
Baigėsi dar viena diena.
Daugiau apie šios kelionės įspūdžius galite skaityti čia.
Dar keli praktiniai patarimai.
Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Turistams, susiruošusiems keliauti po Indiją, kelionių agentūros tradiciškai siūlo aplankyti
vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu.
Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos “must” objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo
lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys
savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.
Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.
Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.
Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis. Plačiau apie keliavimo po Indiją subtilumus galite skaityti čia.
Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.
Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys – tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui jis pateko į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.
Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.
Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.
Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.
Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų. Bent jau man taip nutiko.
O po visos kelionės ar jos viduryje labai rekomenduočiau pailsėti kur nors prie jūros. Mes tokiam poilsiu rinkomės Goa.
